sekmadienis, spalio 15, 2006

Su 4,5 gimtadieniu!

Šiandien Nagliukui ketveri su puse! Sveikinam su dar vienu pusiau gimtadieniu!

Pirmieji mokslo metai

Nuo šių metų rugsėjo pradžios - Nalgiukui lyg ir prasidėjo mokslo metai. Aišku, jam dar tik 4 metukai ir į tikrą mokyklą pradės eiti tik nuo 5-ių, bet pagal savaitės programą jaučiasi lyg tikras pirmokas.

Pirmiausia pradėjo lankyti šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Laimei, ji tik už poros žingsnių nuo mūsų namų. Likimas taip lėmė, kad mūsų kaimynystėje esančioj liuteronų bažnyčioj geranoriškos lietuvaitės mokytojos neseniai čia atvykusios iš Lietuvos nenori pamiršti savo profesijos ir atidarė "Rasos mokyklą." Joje klasės nuo darželio iki 8-kų lygio ir vaikų apie 50. Nagliukas mažiausių pipiriukų ratelyje ir mokosi abėcėlę, skaičius, spalvas bei šiaip visokius kitokius lietuviškus dalykėlius. Svarbiausia, kad gauna kažkiek pabūti lietuviškoj terpėj. Deja, savaitės metu mažasis praleidžia po 10 valandų amerikoniškam darželyje ir lietuviškai tegirdi pargrįžęs namo iš pavargusių tėvelių. Bet ir čia sunku, kadangi jam pačiam daug lengviau angliškai ir išsireikšt ir suprast, mes su Aušra taikomės prie jo ir daug per mažai jam lietuviškai ką nors sakom. Tai taip ir išeina, kad šiuo metu Nagliukas lietuviškai labai mažai ką bepasako, o tai ką pasako, iš jo burnytės išeina su baisiausiu anglišku akcentu! Bet ne bėdos - dar jaunas ir nuvažiavęs į Lietuvą tuoj pat pasigaus gimtosios kalbos skonio. Svarbiausia nuolatinis bendravimas lietuviškai, o tokio jis čia neturi. Visi aplinkui moka angliškai ir jis tuo naudojasi. O lituanistinė mokykla jau daro savo: parėjęs namo nei iš šio nei iš to jis karts nuo karto prabyla lietuviškai! Anksčiau tai tik vieną kitą žodį į sakinius įterpdavo, o dabar jau ištisus sakinius ir išsireiškimus naudoja. Mėgstamiausias: "Aš nežinau!"

Vien darželio, kur Nagliukas praleidžia 4 valanas, lyg jau užtektų, bet tai tik pradžia! Nuo rugsėjo pradžios pradėjo lankyti gimnastikos pamokas. Du kartus per savaitę po valandą rieda šokinėja sukasi ir bėginėja su Sokol gimnastikos mokyla. Sokol kilmė nelabai aiški, bet tai labai sena (virš 140 metų) organizacija primenanti skautus ir pionierius. Jų pagrindinis veiklos tikslas tai sveikatingumo puoselėjimas visose amžiaus grupėse. Šioje organizacijoje įvairūs sporto klubai ir amžiaus grupės nuo pyplių, kaip Nagliukas, iki gerokai pražilusių žemiečių.

Pamokėlės vyksta du kartus per savaitę: antradieniais ir ketvirtadieniais. Vos spėjam po darželio paėmę, nes reikia per 15 minučių pervažiuot per visą Naperville link Naperville Central gimnazijos, kurios gimnastikos salėje ir vyksta užsiėmimai. Kolkas dar viskas labai paprasta: daro kūlių, kabinėjasi ant turėklų, šokinėja ant ožio, bet juk jie dar tokie mažiukai, kad nei koordinacijos nei dydžio nei jėgos užtenkamai neturi. Svarbiausia prieš naktį išsiduot kas reiškia - gerai miegos. Nagliukas po valandinės pamokos dar pasilieka kitą gerą pusvalandį ar ilgiau dūkt. Mat sunku per užsiėmimo valandą jam klausyt mokytojų ir valdytis. Kai visa klasė stovi ramiai, Nagliukas nenustinga ir šokinėja vietoje: stovėt jam dar per sunku! Užsiėmimams pasibaigus gali suktis tarp gausybės čiužinių ir lieti jaunatviška energiją per kraštus be jokių ribų. Mūsų mažasis ten jauniausias, mat į klubą priima tik nuo 5 metų, o mes jį įkišom geru pusmečiu per anksti. Bet tai nieko, kadangi jis tikrai ten dydžiu neatsilieka, o koordinacija kad ir gerokai jaunesnio tikrai ne prasčiausia. Labiausiai amžiaus skirtumas matosi jo nesugebėjime sutelkti dėmesį. Nagliukas labai dažnai varnas gaudo ir to pasekoje kartais gauna bart nuo mokytojų. Pirmąją užsiėmimų dieną jį nesėkmingai gaudė ant skersinio ir mūsų mažasis padūkėlis gan stipriai nukrito ant nugaros. Tikriausiai gavo taip, kad jam užėmė kvapą. Atsikėlęs labai didvyriškai vėl lipo ant skersinio, bet kai mokytojas paragino dar kartą verstis per galvą, mažasis tik gailiai pravirko ir nuėjo ieškoti tėtės. Gavęs daug meilės ir švelnumo nupėdojo atgal prie grupės, bet nuo to laiko pasidarė šiek tiek atsargesnis ir nebetaip pramuštgalviškai puola ant paralelių, arklio ir skersinio.

Kalbant apie atsargų elgesį, reikia paminėt ir trečią naujieną. Dabar Nagliukas pradėjo ir rimtesnes plaukimo klases. Tiesą pasakius nelabai jos rimtesnės negu lankytos YMCA prieš pusmetį, bet jis dabar jau didesnis tai kažkaip daugiau tikėjomės. O vandens tai jis rimtai prisibijo. Ypatingai nemėgsta plaukti ant nugaros. Iki šiol dar neikša veido po vandeniu ir vandenyje elgiasi labai atsargiai. Mes tai siejame su tuo nelemtu kritimu nuo liepto Wisconsin miškuose, kai jam dar tik metukai su kapeikom buvo. Atrodo, kad neprisimintų tokių dalykų, bet kažkur giliai pasąmonėje tikriausiai užsiliko tas nemalonus jausmas kai jis grimzdo po vandeniu rankytes išskėtęs ir pilvą į dangų atsukęs. Kaip nebūtų keista: būtent tokios pozos vandenyje jis dabar labiausiai ir vengia. Bet pamažu pamažu viskas gerėja. Jau šią vasarą prisižiūrėjęs savo draugų Rick ir John Nagliukas labai netikėtai pradėjo šokinėti į gan gilų baseiną. Išokęs, aišku, sušlapo veidą ir visas paniro po vandeniu. Aiškiai buvo matyt, kad išlindo atgal į paviršų visas išsigandęs, bet greitai susitvardė ir atlėkė pas tėvus visas spindintis pasididžiavimu, kad nuo savo draugelių neatsilieka. Taip pat ir plaukimo pamokos pamažu geryn. Tikimės, kad su laiku praeities skausmai nusiplaus.

Tai va tokios paskutiniausios naujienos. Lekiam dar greičiau negu anksčiau, bet toks jau amerikoniškas gyvenimas -- nelėksi, liksi paskutinis. Sunku mums europietiškais tempais papratusiais gyvent ir kartais tikrai staugt norisi. Bet ... atskeli kitą rytą, ir toliau varai, kaip jautis.

pirmadienis, rugsėjo 04, 2006

Darbo Dienos Savaitgalis -- Apostle Islands, WI

(paspaudę blogo pavadinimą matysite nuotraukų galeriją)

Amerika labai gražiai palydi vasarą--švenčia Darbo dieną. Nedaug žinau jos istorijos, bet štai mano supratimas: manau, kad pirmas rugsėjo savaitgalis taip vadinasi todėl, kad po jo prasideda rimtas darbymetis. Net toks kaip senovėj, kai viskas sukosi apie žemdirbių darbus. Dabar metų laikai nebedaug kam berūpi, nes viskas auga arba šiltanmiuose arba pietų Amerikoj. Čia kalba eina apie atostogų meto laiką. Oro temperatūros pasuka žemyn ir visi atgal į urvus prie darbo. Taigi šitoji Darbo Diena savotiškas paskutinis atodūsis prieš juodąjį darbymetį. Čia tik juokais, reikės rimčiau pasidomėti Darbo dienos išeiginės kilme. Galbūt tas pats kaip gegužės pirmoji mūsų šlovingoj senojoj sąjungoj.

O mes pasinaudodami ta proga išrūkom į tolimąją šiaurę. VViskonsino pačiame šiaurvakariniame kampe, prie pat Minnesottos sienos virš Bayfield iškyšulio yra toks Amerikos nacionalinis parkas Apostle Islands. Nežinia, kodėl jis apaštalais pakrikštytas, nes salų ten daugiau negu 12. Bet kokiu atveju, mes ten su Aušra jau kartą stovyklavom dar 2000-aisiais. Nutarėm pakartot, nes tąkart tikrai paliko gilų įspūdį! Štai tinklapis, kuriame galite pasižiūrėti į žemėlapį.

Išvažiavom penktadienio popietę ir iki vakaro suvairavę 5 valandas pasiekėm Rice Lake meistuką. Jame tikrai nieko įspūdingo, o pasirinkome todėl, kad ten buvo paskutinis pigesnis Best VVestern viešbutis. Viešbutis ką tik atnaujintas ir dar kvepia naujais dalykais ir dažais. Viskas švaru ir gražu, kas labai patenkino Aušrytę. O mudu su Nagliuku labiausai džiaugėmės baseinu. Nedidukas tas baseinukas, bet buvo ir plaukiojimui skirtas šaltasis ir atsigaivinamasis karštas kaip reikiant. Tai mes ten gerą valandą nuo šalčio link karščio davėmės.

Atsigavę nusiprausę ir pamiegoję, šeštadienio rytą kilom naujau kelionei. Dar pora valandų kelyje ir pasiekėm Bayfield. Iš Bayfield į Stockton salą išplaukia laivas, kuris mus su visa manta ten ir nugabens. Pakeliui iš Rice Lake link Bayfieldo dar suspėjom pamatyti baltagalvį erelį Amerikos nacionalinį paukštį bald eagle. Jis gan retas, todėl labai apsidžiaugėm, kai prieš pat mūsų mašiną jis nusileido pagriebti prie kelio užmušto gyvuliuko. Pamatęs mus išsigando ir nuskrido ant šalikelėje stovinčios pušies. Matėm jį labai gerai.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi! O sakau tai todėl, kad į laivą vos vos suspėjom. Paistant 7 valandų kelio gabalą, 5 minutes prieš išvykimą atsirast nelabai gerai... Bet suspėjom. Kelionė laivu viena valanda ir mes pasiekėm savo salą. Stockton Island tai viena tankiausiai juodųjų meškų gyvenamų vietų visame pasaulyje. Todėl čia visur įtaisytos geležinės dėžės maistui laikyt, kad meškiukai nepriprastų naktimis stovyklaviečių lankyti. Vos prieš 4 metus vienas meškiukas vardu Randas pradėjo taip lankytis ir viskas labai liūdnai jam baigėsi. Eiguliai vis bandė jį atbaidyti, tačiau ilgainiui jis pasidarė ant tiek įkyrus, kad ji nušovė. Dabar gali stovyklautojai jo iškamša grožėtis.

Nuo pirplaukos iki stovyklavietės apie kilometras kelio per gražų mišką. Mes gana kaupiai pasikrovėm daiktų į kelionę, tai tas kilometras gan greitai prailgo. Mat mes tegavom stovyklavietę numersi 18 iš 19. Visos kitos jau buvo užimtos! Gal ir gerai, nes tos, kur arčiau prieplaukos tai gan arti takelio ir prieplauka visai ranka paduot. O toj prieplaukoj tai nuolat kasnors vyksta.

Pirmą popietę daug nenuveikėm: pasistatėm palapinę, pripūtėm čiužinius, išsikrovėm mantą ir šiaip apsikuopėm aplinkui. Prisipjovėm malkų vakariniam laužui ir laikas netruko prabėgt. Vakarop perėjom per salą ieškodami paskendusio laivo, kurį reklamavo brožiūros. Deja, iš to laivo matyt tik plūduras. Jis skirtas narams. Apostle Islands tai nuostabios salos, bet dar daugiau žmones čia traukia ežeras ir pakrantės. Čia yra gražiausių olų ir uolų, kurias labai mėgsta baidaristai. Mes su Nagliuku dar šiemet nedrįsom, nes jis valytje tikriausiai keleto valdanų neišsėdėtų. Taip pat daug kas čia važiuoja žvejot ir nardyt. Nelabai žinau, kas ten po tais vandenimis slypi, bet nenustebčiau, jeigu tas laivas ir tyčia ten nuskandintas, kad daugiau liaudies pritrauktų. Grįžę po valandą užtrukusio žygio skaniai pavalgėm šašlykų, kuriuos meistriškai užraugė Aušrytė. Labai anksti sutemo: mes parsiradom dar prieš 8-ias, o laužas įsiliepsnojo jau visai patamsy. Tikras ženklas, kad vasara jau baigiasi.

Naktis praėjo be didesnių nuotykių, tik Nagliukas savo mažom stipriom kojytėm malė visą naktį, tad mama ir tėtis turėjo jį vis kloti. Lauke visgi šaltoka. Ryte labai smagiai sutiko jachotos išsirikiavusios Presque Isle Bay tiesiai mums prieš akis. Nagliukas jas iš vakaro suskaičiavo ir išėjo net 28. Papusryčiavom gausiai avižinių dribsnių košės ir vėl keliaut. Šį kart ėjom smėlėtu pietiniu Presque Isle įlankos krantu. Smėliukas čia tikrai nuostabus: smulkios rudojo smėlio smiltelės cypt-cypt po kojom. Jas čia vadina "dainuojančiais smėliais." Panašu į Nidą, bet Nidoj smėliukas daug baltenis--čia daugiau primena molį! Nukeliavom gal mylią ir sustojom statyti smėlio pilių bei medinių paminklų. Nagliukas labai energingai vadovavo statybom, tiaty vykdė darbus, o mamytė miegojo pilvą kaitinančiai vidurdienio saulytei atkišus. Pastatėm trijų senų medžio kamienų paminklą šeimai--tikimės, kad kai kitą kartą ten grįšim gal dar stovės...

Po pietų apėjom Stockton salą iš kito spusės link Julian Bay. Julian Bay anapus tombolo, kuris prieš daugelį metų sujungė Stockton ir Presque salytes. Ir čia mažybiniai žodžiai ne vardan literatūrinio efekto, o pabrėžti tam, kad abi salos tikrai mažos. Taigi, tombolo -- tai smėlio juosta kuri per tūkstantmečius susikūrė tarp dviejų gretimų salų dabar jau yra gūdžiai apaugus miškai ir pelkėm. O Julian įlankos pusėje smėlynai dar labiau primena Nidą! Viskas taip švaru ir gryną, kad atvažiavus iš didmiesčio siela tiesiog dainuoja.

Įdomiai elgėsi Nagliukas. Jis labai energingai gainioja paukščius ir visokius įsivaizduotus dalykus ežero pakrante. Tačiau vos įkėlus koją į mišką, jam staigai užeina baisiausias nuovargis ir jis jau kojų nepavelka. Tenka tečiui ant pečių. Tas pats vyko kiekvieną dieną: pakrante griausmingas lėkimas, miške tylus niūniavimas ant kupros.

Planavom grįžti prieš sutemas, bet paspėjom vos pusvalandžiu anksčiau. Vėl neteko pamatyti saulėlydžio, nes saulė jau buvo užmigus. Taigi, užsikūrėm laužą ir suvalgėm visas maisto atiekas. Čia sako, kad kartais dėl audringo oro laivas negali atplaukti ir namo parvežti. Visą suvalgius pasijautė nesaugu--jei tektų likti, mes juk nieko valgyt nebeturim. Likusią vakaro dalį prarymojom prie laužo ir prie vandens skaičiuodami žvaigždes ir burlaivių šviesutes. Nežinia, kokią ten galią turi ta ugnis, bet Nagliukui ji kuo tikriausiai paliko didžiausią įspūdį iš visos kelionės. Paskutiniu metu racionalios mintys konkuruoja su estetika. Aš prisiklausiau įvairių žaliųjų, kurie ugnį gamtoje lygina su televizorium namuose. Ir tikrai, juk jokios naudos iš tos ugnies nėra, kai nešalta ir maistą galima daug greičiai bei patogiau išsivirti mažutukėse baltųjų dujų virtuvėlėse. O malkos tai juk mišką maitina ir jas sudeginę mes gamtą savotiškai skriaudžiam. Tikriausiai iš gilios senovės ateina žmogui prisirišimas prie šviesos, kuri suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmą.

Paskutinis rytas išaušti neužtruko. Meškiukų nesulaukėm. Dabar jau tikrai paskutinius trupinius ir sausainius sukimšom į pilvus ir patraukėm į paskutinį žygį. Šįkart link rudojo smėlio kasyklos. Tikrai nebūčiau to atsėjęs, bet čia kažkas prieš šimtą metų buvo įkūręs rudojo smėlio akmenų skaldyklą. Iš to rudojo smėlio (kietai per amžius suspaustas rudasis smėlis, tas pats, kurs ir pakrantėj--brownstone) net Čikagoj nemaža namų statyti. Kasykla uždaryta dar prieš XX amžiaus aušrą, bet kažkas dar ten likę. Norėjom pamatyt. Deja, kelias per mišką, o tai reiškia, kad Nagliukas tiačiui ant pečių ir kelionės greitis labai menkas. O nuo mūsų stovyklavietės iki kasyklos net tiesiu keliu daugiau nė 5 kilometrai į vieną pusę. Kitaip sakant - nenusigavom. Tenupėdavom iki Quarry Bay įlakos, kur šiek tiek pasimaudę tuoj apsisukom ir atgal daiktų pakuotis. Pakeliui į Quarry Bay matėm daug vėžlių ir vieną rupūžę. Nelabai sėkminga kelionė gyvūnijos atžvilgiu. Tiesa, Quarry Bay įlakos vandenyse Nagliukas sužvejojo mažiuką vėžliuką. Tas vėžliukas net už Nagliuko ir taip jau mažą delniuką mažesnis ir vargšelis jau buvo nebegyvas. Mes taip ir nesužinojom, kas jam atsitiko, bet Nagliukas labai nuliūdo. Jis pakeliui atgal pareiškė, kad nenori valgyti gyvuliukų mėsos.

Į stovyklavietę sugrįžom jau gerokai po antros, o laivas išplaukia ketvirtą. O mums gi dar ir sriubytės išsivirt reikia ir palapinę surinkt ir kuprines prikimšt. Staigiai oi staigiai mes visus tuos darbus atlikom ir belikus vos pusvalandžiui pilnai apkrauti patraukėm paskutį kilometrą iki prieplaukos. O kelias taigi per mišką. Ir jeigu atidžiai skaitėte, tai juk žinote, kas darosi miške! Tai ir pasipylė ašaros kaip pupos, nes tiaty tai juk negali ir kuprinės ir palapinės ir dar Nagliuko panešti. Labai protingai pasielgė mamy, kuri ašaras išgirdus kaip mat dėjo, į krūmus ir nuskubėjo prie laivo. Nagliukas ją tikrai kažkokiu būdu būtų įkalbinęs jį panėšėt! Nuo 17-os iki 4-tos stovyklavietės Nagliukas keliavo bliaudamas plačiai atšauta gerkle iš visų jėgų ir skundėsi, kad jėgų visiškai nebeturi. Nuo ketvirtos stovyklavietės pasisekė nurminti pasakius, kad verkimas kyla nuo cukraus, o laive yra daug saldainių, kuriuose taip pat daug cukraus. Likusį ketvirtį Nagliukui stebuklingai sugrįžo visos jėgos ir jis iki prieplaukos į kalniuką ir nuo kalniuko nubėgo pilnu greičiu. Laivą pasiekėm 16:01! Gerai, kad mūsų vardai buvo sąraše, kitaip tikrai būtų išsipildžiusios pačios baisiausios mintys...

Superior ežeru sėkmintai grįžom atgal į Bayfield. Nagliukas staigiai sušveitė M&M saldainių maišiuką ir netrukęs užmigo. Jis tikrai daug šią dieną privaikščiojo. Pargrįžę į žemę suradom ištikmąją Hondą ir ją pasibalnoję nurūkom iki Maggies restorano. Ten godžiai suvalgėm dvi žuvis ir ryžių su juodom pupelėm. Labai jaukus mažas restoranėlis su falmingų tema. Tuo ir pasibaigė mūsų darbo dienos savaitgalio nuotykiai. Iš restorano vos ne vos išsiridenom jau po 6-tos valandos vakare, o iki namų dar 7-ios valandos kelio! Pasibaigė tuo, kad Aušrytė antradienį nusiėmė nuo darbo...

antradienis, rugpjūčio 22, 2006

Naujienos iš ateljė

Tai laikas bėga ... nepastebi žmogus, o jau ištisas mėnuo nuplaukė po tiltu ir niekados nebegįš.


Pas mus viskas po senovei. Ypatingų įvykių atraportuot neturim, o kasdienybė tam ir vadinasi kasdienybe, kad pas visus ta pati. Nuo to laiko, kai grįžom iš žaviosios Kalifornijos kuičiamės apie namus ir kovojam su karščiais. Kaip visada, savaitės metu niekas be darbo nevyksta, o savaitgaliais bandom kažką veikt.

Prieš gerą savaitę Nagliukas buvo savo naujo draugo Jack gimtadieny. Jack tėtė visiems nupirko bilietus į vietinės komandos beisbolo rungtynes. Komanda antros lygos, tai ne tokia baisi įtampa kaip kad su MBL, bet užtai daug smagiau ir šeimyniškiau viskas. Aplink stadijoną daugybė atrakcijonų, kur vaikai galėjo duotis kiek širdis geidžia. Po rungtynių gražiausias saliutas! Nagliukas pasiliko iki 10 valandos kone vienas, nes baliukas vyko darbadieniu ir visiem kitą rytą į darbą.Buvom baliuke ir pas Rick--Nagliuko seną draugą. Jo tėvai išsinuomavo pripučiamą vandens čiuožyklą. Dabar Naglis labai atkakliai stengiasi nugalėti vandens baimes ir išmokti po vandeniu veidą pakišt. Nepaistant praeitų metų niekam tikusių plaukimo pamokų, jis vis dar vandens prisibijo gerokai, bet drąsos jam tikrai nestinga ir jis save pats uoliai stumia į priekį.

Dar vienas išskirtinesnis įvykis tai Buckwheat Zydeco koncertas kaimyniame Morton Botanikos sode. Buckwheat--tai Naujojo Orleano Kreolų muzikos atsotvas ir groja labai linksmą bliuzo džiazo ir dar nežinia ko mišinį. Koncertas buvo lauke ir vakaras buvo tiesiog įdealus: po karštos dienos atvėso ir sutemo įdiliškai. Nagliukas net gavo ant scenos užlipt ir patrypt.

Vėl lankėmės Indian Dunes--Amerikos Palanga--bet ten pasibaigė nekaip. Grįžtant namo uždarė kelius, tai 100 kilometrų kelionė užtruko ilgiau nė dvi valandas! Laimei, Naglis kietai miegojo užpaklinėj sėdynėj ir nesiskundė. Mums buvo sunku, bet ką padarysi: tokia jau iškylų kaina.

O nuotraukos tai ne mūsų darytos: iš Nagliuko darželio. Baisiai brangiai lupa, bet mums pasirodė gražu, tad nupirkom!

pirmadienis, birželio 19, 2006

Yosemite 3: Glacier Point

Paskutinę atostogų dieną išsaugojo ambicingiausiąm žygiui ir didžiausiam išbandymui. Sumąstėm užvažiuoti autobusu į viršų iki Glacier Point, kuris pakyla ant uolos visą kilometrą tiesiai virš Yosemite slėnio. Nuo ten, palikę autobusą leisimės keturias ir pusę mylios į apačią. Pradžioj planavom lipt iš apačios į viršų, bet jau po pirmųjų kelionių su jauniausių mūsų iškylios dalyviu tai pasirodė per daug. Jis jau pas mus virš 40 svarų priaugęs ir net kuprinėje sėdėdamas vis dar nemoka susilaikyti ir nuolat ką nors išdarinėja. Vaikiška Madden kuprinė labai patogi ir netgi prašmatni-ji perveda visą svorį nuo pečių ant klubų ir ten vaiką laikyt bei laviruot daug lengviau. Bet, 40 svarų yra jau beveik 20 kilogramų ir su jais reikia skaitytis. Sprendimas labai lengvas: važiuojam į viršų ir leidžiamės į apačią. Savirgarbai pastiprinti nusprendėm užlipti į Sentinel viršukalnę, kuri budi maždaug 200 metrų į viršų nuo Glacier Point. Iki viršūnės ir atgal nuo Glacier Point 3 mylios kelio, taigi visai dienai susidės daugiau negu 7 ir pusė mylios bei 200 metrų kilimo bei virš 1100 metrų į apačią.

Iškeliavom lyg ir laiku, bet Yosemite pasiekėm pavojingai arti autobuso išvažiavimo laiko. Stotelėje atsiradom apie 10 minučių prieš kelionės pradžią, o dar reikėjo bilieto, išsipakuot ir pastatyti mašiną. Kaip visada, Laimė šypsojosi mums gausiai ir suspėjom padaryti viską. Važiavom ekskursiniu autobusu ir vairuotojas pasakojo apie visokius gamtinius ir istorinius Yosemite dalykus, bet garsiau čiauškėjo Nagliukas, kuriam sėdėjimas mašinoj tikrai nėra pats tinkamiausias užsiėmimas. Laimei šalia mūsų sėdėjo pora žvejų, kurie jam paskolino savo meškeres, o musinių meškerių ritės labai garsiai traška, kas nepasotinamą nuotykių ieškotoją keliom minutėm apramino. Gido visvien daug negirdėjom. Įsiminė tik toks faktas, kad prieš asfaltuotus kelius ir automobilius žmonės į Glacier point vežimais 7 valandas kildavo vien tam, kad pavalgyt pietus gamtoje ir pasigrožėt vaizdais. Sakė, kad ten tikrai gražu.

Pakilom iki Glacier Point per valandą ir jau pakeliui matėsi, kad tikrai bus įspūdinga. Ir buvo. Kai tik nusileidom nuo aukščiausios kelio vietos link Glacier Point apžvalginės aikštelės, atsivėrė nuostabiausi vaizdai. Jautėsi, kaip paveikslų galerijoj, nes apačioj puikavosi visas Yosemite slėnis. Visos žymiausios šio slėnio ikonos išdėliotos lyg figuros ant šachmatų lentos. Stovėk sau išsižiojęs ir žiūrėk, kiek tik telpa. Vienoj pusėj Half Dome, kitoj El Capitan, per vidurį galingas Yosemite krioklys ir Arkos. Kitur pasaulyje reikia užsakyt sraigtasparnį ir pakęst jo įkirų tratėjimą, o čia valanda kilimo autobusu ir sėdėk sau kiek tik nori bei džiaukis pasakiška aplinka. Tikrai pakęsčiau 7-ias valandas jaučių traukiamame vagone. Viršuje mes suradom pavėsį šalią kelio ir susėdom užkąst bei pasiruošt žygiui. Kaip mat prisistatė pilkosios voverės ir maldavo maisto. Dar nežinojom tada, bet negalima net ir tų voverių Yosemite maitinti ir joms davėm džiovintų vaisių ir riešutų. Viena net Nagliukui nykštį grybštelėjo, nes maistą ėmė tiesiogiai iš rankų. Aiškiai niekas nėra jų prieš tai šitaip maitinęs.
Užkandę, pasigrožėję vaizdais, pripyškinę nuotraukų ir dar pasirūpinę šokoladiniais ledais patraukėm į viršų link Sentinel Dome viršūnės. Pirma pusė kelio (apie kilometras) vedė per kedrų mišką, kuris labai priminė vakarykštį sekvojų mišką, bet vairuotojas perspėjo, kad šios dvi rūšys labai skirtingos. Labiausiai skirtumas matėsi kankorėžių dydyje. Sekvojų kankorėžiai maždaug nykščio dydžio, o čionykščių kedrų daugiau primena ananasus, negu lietuviškus pušų kankorėžius.

Pakilus virš medžių vėl atsivėrė nuostabūs Sierra Nevada kalnų virtinės vaizdai. Už kiekvieno posūkio vis naujas ir naujas, tad sunku buvo nuo fotoaparato mygtuko pirštus nuimti. Ypatingai įspūdingai atrodė Half Dome, kuris neveltui skaitomas žymiausiu Yosemite slėnio paminklu. Primena milūžinišką į viršų apvalėjančio kūgio formos granitinio pyrago pusę--lyg būtų čia pikniką šventę mitologiniai didžiūnai, kurie pusę torčiuko suvalgę, o kitą pamiršo. O be milžinų niekas kitas to torto įkąsti negali. Taip ir guli ant staltiesės numestas per tūkstantmečius.

Per valandą pakilom iki Sentinel Dome viršūnės. Žmonių čia nestigo, kaip ir persėjo visos brošiūros, bet tai mums netrukdė: vaizdai aplinkui tiesiog kvapą gniaužiantys. Pučia gaivus vėjelis. Paskuniai keli šimtai žingsnių iki viršukalnės visiškai pliku granitu lyg kažkas būtų kalno plikę asfaltu nuklojęs. Miniatiūriniuose tarpekliuose prasikalęs vienas kitas medelis ar krūmas, bet šiaip po kojom grynas granitas. Užlipus į patį viršų pasidarė aišku kodėl šitas pakilimas pavadinas Budinčiuoju: nuo viršūnės atsiveria 360 laipsnių vaizdas į visas ketrias pasaulio puses. Į rytus Sierra Nevada kalnų snieguotos viršūnės, į šiaurės vakarus kita pusė Yosemite slėnio paženklinta El Capitan bei Arkų luitais, Merced upės pradėtas slėnis driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, ir už nugaros Sierra Nevada prieškalnės. Sentinel viršukalnė gan plokščia ir gan plati--sakyčiau gero lengvosios atletikos stadijono dydžio, bet pačiame aukščiausiame taške lyg testamentas gamtos galiai guli žaibo pakirsta žymioji Jeffrey pušis. O gal ne tokia ji jau ir žymi, kadangi iš viršukalnėje gausiai susirinkusių žygiuotojų niekas išskyrus mane ja daug nesidomėjo. Atrodo, kad panašios nuomonės priklauso nuo to, kokią knygutę esi skaitęs prieš kelionę.

Pasidžiaugę vaizdais iki valios patraukėm atgal apačion. Laukė dar ilgas kelias, tad per daug atsipalaiduot negalėjom. Nusileidę atgal iki Glacier Point pasistiprinom vietinėj parduotuvėlėj, kuri iki trečios valandos sugebėjo išparduoti visus dešrainius ir mažutukui ilgai laukto skanėsto paragauti neteko. Pamidorų-basil sriuba jo ypatingai nesudomino, tai teko pasitenkinti čile su pupom, nes tuo pasirinkimas ir apsiribojo. Taigi, pasistiprinę ir užsipylę vandens patraukėm žemyn. Tuos septynis kilometrus galima apibūdint gan paprastai: vaje, vaje, kurgi tau! Sentinel višūnė ypatinga tuo, kad vaizdas atviras į visas puses, o Galcier Point tai visiškai vertikali kilometro aukščio uola, taigi jausmas ten gerokai pranoksta Vilniaus televizijos bokštą, daug aukščiau ir daug aplinkui gražiau. Kitaip sakant, vaizdas yra visiškai atviras--niekas niekas jo nevaržo į slėnio pusę. Leidimasis žemyn nuo Glacier Point link slėnio labai labai status ir baimės dėl mažutuko dar didesnės negu buvo vakar. Laimei takas gerokai platesnis bet tuo pačiu ir daug statesnis, kas rieškia kad jis turi daug lėčiau ir atsargiau eiti. Be to jam ėjimas greitai pabodo ir jis pasidavė atsisėsdamas tiačiui ant nugaros. Sunkiau man, bet tikrai saugiau visiem.

Kelias žemyn--tai nesibaigianti gyvatėle besisukanti pinutė: 10 metrų į vieną pusę, 20 atgal ir taip be galo be krašto. Iš viršaus mūsų niekas neaplenkė, o iš apačios sutikom tik porą pavienių žmogeliukų ar mažų grupelių. Šitas takas tikriausiai dažniau lankomas, bet matyt ne taip vėlai. Vaizdų žodžiu apsakyt neįmanoma. Mes su Nagliuku pusiaukelyje pradėjom rėkti "Nebegaliu daugiau to grožio pakęsti, užgęsinkint šviesas..." Juokais aišku, bet kiekvieną kartą apsukus eilinį gyvatinio kelio vingį vėl ir vėl tekdavo atsidusti ištariant "Tai bent!" Paprasčiausiai nuostabūs vaizdai, kaip pasaka! Nemanau, kad nuotraukos gali perduot tai, ką mes ten matėm ir patyrėm. Gražu jas pasižiūrėt, bet ten pačiam pabūt tai niekuo nepakeičiamas jausmas.

Kelionė žemyn užtruko apie dvi su puse valandas ir pasibaigė tam tikra prasme "kruvinai." Nusileidom atgal į slėnį ar atsipūtėm: kelionė baigta, atrodytų. Kad tik ne! Teliko perkirsti slėnį nuo pietinės kilpos atšakos iki šiaurinės, bet tarp jų tekėjo sraunioji patvinusi Merced upė. Nuo šymetinio lietaus ir sniego ji vis dar buvo gerokai patinus ir tarpais net išsiliejus per pievas. Na ką, mes sekam takelį. Deja tas takelis tai spastai. Ėjom ėjom ir priėjom vietą, kur kelias buvo užsemtas gal pusmetriu vandens. Aplink eit nelabai toli, tai pagalvojom, kad reikia apeit, o ne brist per šaltą nežinomą vandenį. Čia ir buvo lemtinga klaida. Kelias aplinkui vedė per jauną pušynėlį, kuriame mūsų tykojo gal milijonas piktų uodų. Neverta detalių čia išdėti, bet Nagliukas gailiai verkė, tėvai staigiai iš kuprinės traukė rūbus ir visi trys tikraja ta žodžio prasme lėkėm iš ten, kiek tik kojos nešė! O tie bjaurūs uodai tai tokie mažiukai, kad jų veik nesimato. Nesimato, bet greiti gyvatės ir iš paskos debesim ūžia ir skaudžiai skaudžiai kanda kur tik randa apnuogintos odos plyšelius. Kažkaip Lietuviški uodai daug draugiškesni: jie kažkokius nuskausminančius suleidžia prieš kraują siurbdami. Ne šitie. Kalifornijoj tokiem niekam jei laiko neturi.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi ir mūsų pasaka baigiasi gražiai. Perėjom tiltą, išėjom į atvirą lauką ir uodų kaip nebūta. Tai kas kad iki mašinos dar visą mylią pėdint--be piktų uodų galim lengvai sukarti tuos paskutinius kelionės žingsnių tūkstančius. Tik mažiausiam mūsų keliautojui labai sugadino nuotaiką. Teko šeimą palikus tiačiui bėgt iki mašinos vienam.

Pasiekę mašiną buvom tiek pavargę, kad kelionės atgal į Oakdale net nepastebėjom, bet pargįžę visvien dar visi sušokom į karštąjį baseiną atmirkyti kojų ir perštinčių kaulų. Jau buvo tamsu, tai pasėdėt vėsų vakarą šiltam vandeny po ilgos dienos buvo tikra palaima.

Tuo ir pasibaigia mūsų nuotykiai vakarų pakrantėje. Ryte daiktai į lagaminus, mašina atgal pas savinikus, o mes į aerouostą bei namo. Lėktuvas vėlavo, Nagliuko aerouoste pirktas žaisliukas netrukęs sulūžo. Parskridę ilgai neradom autobuso į stovėjimo aikštelę, o suradę stotelėj laukėm jo beveik pusę valandos ... šiaip, gyvenimas puikus ir visi grįžom namo pavargę, patenkinti, ir svarbiausia sveiki bei gyvi. Dar daugiau ištroškę naujų kelionių ir nuotykių!

sekmadienis, birželio 18, 2006

Muir Woods ir Stinton paplūdmys

Knygų ir draugų perspėti, sekmadienį nedrįsom grįžt į Yosemite parką. Sakė, kad savaigaliai ir vidurvasaris ten nelabai smagūs erdvės prasme. Paskutinę kelionę atidėjom pirmadieniui. Vietoj to, vėl patraukėm link San Francisco šiaurėje dunksančio sekvojų miško pavadinto John Muir vardu. John Muir--tai tas pats gamtininkas, kuris žūtbutinai kovojo prieš O'Shaugnessy užtvanką Hetch Hetchy slėnyje. Jis pasirūpino ir vakarų pakrantės sekvojų išsaugojimu.

Muir miškas--tai amerikos nacionalinis monumentas prezidento Roosevelto taip paskirtas dar 1908-aisiais. O reikalas labai paprastas: šituos didžiulius medžius masiškai iškirto visoje vakarų pakrantėje ir kėsinosi į šitą paskutinį raudonmedžio mišką. Laimei jis nuo pasaulio buvo atitvertas aukšta kalnų vertine, bet žmogaus apetitas nepasotinamas ir protas gan didis. Taigi, netruko ir iki ten atvesti geležinkelį ir panižo gobšiem vyram kirvių geležtės. Laimei buvo ir kitokių žmonių, nes kitaip mūsų karta raudonmedžio sekvojų tikriausiai niekad nebūtų pamačiusi. Šiandien visame pasaulyje teliko vos keturi tokių galiūnų gojeliai. O dabar, Muir miškas sulaukia daugiau lankytojų negu Yosemite, Yellowstone ir Raudonmedžių nacionaliniai parkai sudėti visi kartu. Šitas kiekis ir įspūdingas ir kiek nemalonus: mes atsiradom prie įėjimo dar prieš vidurdienį, o mašinos kur statyt jau seniai nebebuvo. Teko kone kilometrą pėdint pėstute mašiną palikus tiesiai ant kelio.

Nuo įėjimo su miniom patraukėm gilyn į mišką. Gaivus pavėsis, sveikas spygliuočių kvapas ir aplinka tikrai nuostabi. Šitam parke seniausias medis virš tūkstančio ir dviejų šimtų metų amžiaus. Didžiuliai ryškiai tamsiai rudos ir net rausvos spalvos medžiai ir nedaug kas auga pamiškėje: taip tamsu. Deja, Nagliukas jau užtenkamai prisibendravo su suaugusiais ir jam vaikščiojimas po mišką neįpatingai kėlė ūpą. Jis mums užtaisė eilinį koncertą ir pareiškė, kad be naujai nupirkto žaisliuko niekur neis. Tikriausiai buvo pavargęs, nes pasiklausęs pusvalandį eigulio kalbos apie parko gamtą bei istoriją, jis savo zirzliukus pamiršo ir gyvai pašoko kilt į kalną. Mes pasirinkom ketverto mylių lanką virš raudonmedžio miško, iš kur turėjo ir vandenynas ir San Francisco matytis. Į viršų lipt virš mylios ir mažasis mūsų keliautojas savo paties kojytėm atvarė daugiau negu pusę kelio. Likusį teko nešt ... tai geras pirkinys ta kuprinė-nėšynė.

Takeliai mišku visiškai kitokie negu apačioj. Didžiausias skirtumas--minių stoka. Nedaug, oi nedaug kas mėgsta lašinius judinti ir dauguma pasitenkina pusvalandžio pasivaikščiojimu apačioj. Kas trečias sutiktas turistas kalbėjo angliškai su didžiuliu akcentu ir tikriausiai buvo iš užsienio. Mes sėkmingai pasiekėm Panorama taką ir godžiai apsisukom tikėdamiesi išvysti puikų vaizdą. Deja, ir vandenynas ir San Francisco buvo praryti pilko rūko. Neaišku, ar tai buvo gamtos ar žmogiškos veiklos apsireiškimas, bet apie Kalifornijos oro teršimą kalbos sklinda labai plačiai. Visvien labai gražu viršuj ir mums lietuviams ypatingai įspūdinga, kadangi Lietuva--vertikaliai nepasižyminti žemė. Tikriausiai dėl šito gamtinio stygiaus taip šauniai auga mūsų krepšinis. O iš čia labai labai susikaupus galėjai pamatyti Ramiojo vandenyno bangų kertes apačioje. Ką padarysi, pasukom į rytus, kur takelis vedė kalnų virtinės viršumi atgal link stovėjimo aikštelės. Takelis išmintas gan stačios įkalnės viršuje, tai gerokai būgštavom dėl staiga vėl atgijusio nutrūktgalvio Nagliuko, kursi ūmai užsikrėtė juodojo aukso paieškomis (paprasti juodi titnagiukai). Jis nekantriai zujo pirmyn atgal nosį į žemę įbedęs, o čia vienas žingsnis ne į tą pusę, vienas netikėtas akmuo už kurio galima užkliūti ir galima lengvai susižeisti arba net galtutinai galvą nusisukti. Tik atrodo, kad baugu buvo tik tėveliam: mūsų strakaliuką daugiau domino visokia pagaliukai ir vabaliukai. Jis savo dėmesį sutelkė juodojo aukso paieškoms.

Labai smagiai pasivaikščioję po senolių medžių mišką bei pažaidę slėpynių, be ypatingų nuotykių pasiekėm savo mašiną ir patraukėm dar toliau į vakarus įsitikinti, kad vandenynas vargiai matytas per miglą iš viršaus, iš tikrųjų ten tyvuliuoja. Kalniukais pakalnėmis privažiavom Amerikos greitkelį Nr. 1! Jis vingiuoja nuo Seattle miesto į pietus Ramiojo vandenyno žiauriai bangų nudaužyta pakrante. Pirmas sustojimas tai apžvalginė aikštelė virš Muir paplūdmio. Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įrengtas pabūklų ugnies taikymo žvalgybos bunkeris. Vienas į šiaurę nuo San Francisco, kitas į pietus ir sudėjus jų abiejų duomenis kartu galima labai taikliai leisti sviedinius į artėjantį priešą, kuris Amerikos žemės taip niekad vandeniu ir nepasiekė. O vieta tai parinkta labai gera. Iš čia į abi puses puikiai matosi Ramiojo vandenys. Galingas tas vandenynas ir net šitą ramią dieną galėjom aiškiai matyti besiduodančias bangas apačioj, kurios baltais purslais karts nuo karto nužerdavo pakranės akmenis ir uolas. Iš niekur nieko: vanduo ramus ramus kol nepasiekia pakrantės ir tada staiga nušluoja glotniai nugludintus luitus šlapia ranka. Taip pat ant šitos pakylos temperatūra staigiai nukrito ir prakaitavus miške, teko vilktis striukes. Nagliukas net pareikalavo, kad jį į miegmaišį suvyniotume, nes tikrai atšalo labai stipriai. Jis pasivadino dešrainiu.

Pavalgę šitoj žavioj vietoj patraukėm pirmuoju greitkeliu į šiaurę link Stinson paplūdmio, kuris Lietuvoje atitiktų mažiuką kurortėlį, kurio save parodyti siekiantys mafijozai nelanko. Panašus, tikriausiai į sovietmečio Juodkrantę ar Šventają, bet tikrai ne Palanga ir daug mažesnis negu Nida. Galvojom važiuoti iki įspūdingo Point Reyes švyturio, bet Stinson pasirodė toks jaukus, kad čia ir pasilikom iki saulėlydžio. Be to ir Nagliukas pagaliau susirado savo bendraamžių ir puolė juos kaip savaitę nevalgęs ryklys. Jis, mat, pripratęs kiauras dienas leisti su išdykaudamas su vaikais, o dabar jau nuo trečiadienio vien su savo mamyte ir tėveliu turėjo bendrauti. Pirma prasėdėjom apie pusvalandį, kol jis dūko vaikų žaidimų aikštelėje, o po to nuėjom ir prie vandenyno. Dar kartą-įspūdinga! Nagliukas labai nerimavo, kad jo neužpultų rykliai ir mes savo nuostabai perskaitėm ženklą skelbiantį, kad būtent čia dažnai lankosi Didysis Baltasis (Great White) ryklys, kuris yra žmones vos pusantro metro gylyje puolęs kaip tik šitoje vietoje. O tie baltieji rykliai užauga net iki 5-6 metrų ilgio! Gerai, kad vanduo ledinis ir maudytis tikrai per daug noro nebuvo. Braidyt--taip, būtinai, bet maydytis tai jau ačiū ne be vandens taip vadinamo "šliapiojo" kostiumo. Nagaliukui labai patiko lakstyti kelnes nusiėmus ir bėgioti nuo bangų. O bangos toj pakrantėj tikrai atsiranda iš niekur nieko. Nemažai žmonių plaukiojo ant lentų ir netrodė, kad čia daug kas ryklių baimintusi. Kiek pažaidęs su bangomis, Nagliukas netruko susirasti naują draugą ir ta proga ir mes susipažinom su jo tėveliais. Jei buvo iš Berkley miesto, kur yra žymus universitetas. Vyras mokino penktokus, o apie motinos užsiėmimą taip ir neišsiklausinėjom. Jei mums papasakojo apie savo nuolatines keliones, pasidalinom apie draugus, miestus, gyvenimą vakaruose ir vidurvakariuose, bei šiaip paplepėjom apie šį bei tą, kol laukėm besileidžiančios saulės ir dūkstančių vaikų. O saulutei nusileidus per kalnus atgal link San Francisco ir namo. Gaila, kad saulė ne į vandenį kaip Baltijoj, o į kalnus nusileido. Keista, nes mes juk vakarinėj pakrantėj, bet Reyes pusiasalis šitoj vietoj saugo pakrantę nuo tiesioginio Ramiojo vandenyno įtūžio.

šeštadienis, birželio 17, 2006

Sedona, Jamestown ir Dūsaujantis urvas

Šeštadienį nusprendėm praleisti Oakdale apylinkėje. Pirmu reikalu aplankėm Hershey šokolado gamykloje įsikūrusį muziejų. Pasirodo, kad ponas Hershy (tubūt žymiausias Amerikos šokolado gamintojas dar ir šiandien) paklojo savo firmos pagrindus su karamele ir pardavęs sėkmingą karamelės biznį daug rizikuodamas nusipirko eskpermentines vokiškas šokolado stakles iš parodos. Jis šokolado neišrado, bet padarė jį prieinamą masėms ir tapo vienu iš sėkmingiausių to meto biznierių išnaudodamas rinkos plotį! Iki jo, šokoladas tebuvo prieinamas tik aristokratam ir šiaip pasiturintiem pirkėjam.

Po šokolado dozės, pasigrožėję kaubojaus statula (Oakdale save vadina pasaulio kaubojų sostine) patraukėm link Sedona, kur laukė grynai turistiniai miestukai su daugybe parduotuvių, restoranų ir muziejų. Sedona--tai senas auksakasių miestas, kurs auksui pasibaigus verčiasi grynai turizmu. Pirmam apsilankymui pasirinkom kelionę garvežiu Jamestauno apylinkėmis. Garvežys gamintas dar 19 amžiuj: 1897! Tiksliau ne pasirinkom patys, o tokia mama su vaikais įsiūlė. Anot jos, sūnus, kuriam jau 23 metai dar ir dabar prisimena pasivažinėjimą tuo traukiniu vaikystėje. Garvežys Nr. 28 mus pavėžino senuoju auksakasių geležinkeliu ir pasirodo, kad Jamestauno rajonas--tai vienas iš turtingiausių aukso telkinių visoje Kalifornijoje. Viskas jau seniai iš ten iškasta, bet ir šiom dienom žmonės dar vis randa grynuolių. Vos prieš porą metų bevaikščiodamas žmogelis čia rado 6 svarų aukso luitą! Gan smagu ir įdomu, bet man atrodo, kad Nagliukas šito pasivažinėjimo jau dabar nebeprisimena...

Pasiklausėm vietinės istorijos ir patraukėm link Dūsaujančio urvo. Dūsaujančiu jį praminė vietiniai indėnai, nes iš to požeminio urvo dažnai buvo girdėt graudūs garsai. Urve varvančio vandens aidai per siaurus įėjimo tarpeklius išeina atodūsio garsais. Pats urvas didžiulis ir visas po žeme. Yra trys atskiros dalys ir giliausia siekia virš 400 nuo paviršiaus. Įėjimas į urvą labai siauras bet netrukus atsiveria didžiulė ertmė. Savininkai giriasi, kad į tą ertmę galima lengvai sutalpinti visą Laisvės statulą iš Naujojo Jorko. Besileidžiant statčiais laiptais tarp urvo sienų Nagliukas gerokai išsigando ir pareiškė, kad į apačią jis jokiu būdu nesileis. O nuo ertmės viršaus iki apačios apie 200 pėdų siaura metaline srtaigtine laiptine. Nagliukas pamatė kelis žmones, kurie iš urvo viršaus į apačią leidosi virvėmis ir tikriausiai pagalvojo, kad ir mes ji pririšę numesim į apačią. Teko priminti mažajam, kad jis jau didelis berniukas ir dideli berniukai vien dėl baimės nuotykių neatsisako. Suveikė! Lipo žemyn išdidžiai pakėlęs galvą, bet rankytės tvirtai laikėsi tiatį ir spaudė laiptinės rankenas. Gal jį viršuje išgąsdino žmonių bei gyvulių kaulai, kuriuos urvo savininkai surado ertmės apačioje. Atrodo, kad senais laikais buvo gan lengva per siaurąją skylę įkristi ir įkritus išgyvent vilčių buvo tikrai nedaug. Jei ir išlikai gyvas po kritimo, išlipt patamsyje nedaug vilčių. Prie įėjimo puikavosi 13 tūkstančių metų amžiaus senumo mergaitės kaukuolė... Pats urvas irgi gan įspūdingas: baltų, rudžių spalvos ir kitokių spalvu stalagtitai ir stomalgitai. Didžiuliai ir įdomūs: vienas kaip grybas, kitas kaip angelas, bet daugiausia kaip varvekliai tik kad jiems užaugt užtrunka tūkstančius metų.

Išėję atgal į paviršių pabendravom su didžiule balta papūga, kuri anot reklaminio ženklo turėjo su mumis kalbėti, bet Nagliukui atsakė tik cypavimu. Gan smagus paukštis ir tikrai su mumis bendravo, kad ir ne žodžiu. Priedo, Nagliukas dar nurovė akmenį su kristalais viduje. Parduotuvėlėje prie įėjimo jie skaldė maždaug kumščio dydžio akmenis. Nežinau, ar visi akmenys tokie, bet iš jų dėžės akmenį išėmus bei praskėlus viduje pamatydavai stebuklingą pasaulį. Mes matėm kaip vaikai praskėlė gal 5 tokius akmenukus ir vienas už kitą gražesni: tai balti, tai rausvi, tai purpuriniai. Pardavėjas vis kartojo jauniesiems pirkėjams: "Tu pirmas pamatysi, kas to akmens viduej!" Ir teisybė--juk šimtus tūkstančių metų to akmens vidaus niekas nėra matęs, o darbar jaunos rankos ir akys atveria tą vidinį grožį visiems. Kaip gi galėjom mes atsisakyti tokio žesto už penkis rublius.

Pakeliui atgal surizikavom dar kartą ir sustojom pavalgyt meksikietiškam restorane Sedonoje. Šį kartą pasisekė. Aušra teigė, kad tai buvo geriausias jos bet kada ar bet kur valgytas meksikoniškas maistas. Net Nagliukas, kuris prieš įeidamas užstatė gerą sceną, valgė fahitas net apsilaižydamas. Tereikėjo nulaižyti aštrų padažą, kuris jam buvo per daug aitrus.
Namo vėl grįžom anksčiau ir smagiai paišdykavom lauko baseinuose. Vienas šildomas ir Nagliukas tą pasivadino savo namais. Šaltas daug didesnis ir didyjį atidavė man. O svarbiausia tai juk iš vieno į kitą lakstyti be sustojimo į svečius!

penktadienis, birželio 16, 2006

San Francisco

Po dviejų žygių nusprendėm kiek pailsėt ir patraukėm į vakaraus link didingojo San Francisco miesto. Dieną link vandenyno važiuojant kelias atrodė visiškai kitoks negu pirmąją naktį: šalia kelio be pertraukos driekėsi kultyvuoti įvairiausių medžių bei krūmų laukai. Visiškai ne tas vaizdas, kaip keliaujant į rytus. Neveltui Kalifornija--Amerikos vaisių sostinė. Maži miestukai kol pasiekėm I-205, kur vėl pasirodė kalniukai. Kalniukų viršūnės nusėtos vėjo malūnais, kurie kaliforniečiams renka vėjo energiją ir su ją aprūpina elektra namus. Plikos kalnų viršūnės stepėje--vėl anė medelio aplink. Sąlygos lyg ir geros nes dauguma malūnų gan gyviai sukosi.
Įkvėpti gamtosauginės minties nusprendėm, kad mūsų "tankas" ryja per daug benzino ir šiaip yra gan nepatogus ir nepaslankus aparatas. Net dabar važiuojan lygiu greitkeliu išnuomotasis Ford Eksplorer suviškindavo galoną degalų kas 17 mylių. Gan liūdnas paveikslas palyginus su namuose palikta Honda, kuri su vienu galonu sukaria virš 30 mylių. Priedo siauraisiais kalnų keliukais su minkštuoju Eksploreriu važiuot ne taip jau smagu, mat jo amortizacija gan palaidai nustatyta ir būdamas sunkus bei aukštas šitas Fordas gerokai siūbuoja kiekviename posūkyje. Lyg pagėręs šiek tiek būtų. Priedo dar Aušrytė išreiškė potraukį Džipui. Paporojom paporojom ir apsisprendėm--atgal į aerouostą! Ten atsirasti užtruko šiek tiek laiko, kadangi Nagliukas pamatė namus primenančią McDonalds uždarą žaidimų aikštelę. Sustojom gerai valandai ir per tą laiką mažiukas susirado naują gerą draugą, su kuriuo iš visos širdies išsidavė plasmasiniuose aikštelės vamzdžiuose. Taigi, aerouoste atsiradom jau apie vidurdienį. Po šiek tiek užtrukusių derybų pagaliau gavom tai, ko pageidavom: baltas kaip pienas Džipas Laisvė! (Liberty). Gražus ir daug mažesnis palyginus su Fordu. Kietas it neprinokęs obuolys, nes su kiekvienu kelio gauburėliu viskas viduje skambėjo kaip kapeikos tuščioje skardinėje. Išvažiavus į greitkelį daug geriau: mašina daug lenvesnė, apsukresnė ir tikrai patogi. Vairuoti taip pat lengviau, nes šitas daug arčiau mums gerai pažįstamos mašinų kategorijos. Deja, degalus vis tiek rijo negailestingai: pasitaisėm tik iki 22 mylių už vieną galoną. Visvien sutaupom po galoną kas 5 mylias, o tai jau nemažai.

Netrukę pervažiavom I-80 tiltą iš Oakland į San Francisco ir San Francisco įlankos vakarine pakrante pasukom link Rusų kalvos. Rytinė San Francisco puse tai nesibaigiantys dokai. Kai kurie dar naudojami laivų, bet didžioji dauguma paversti sandėliais, parduotuvėmis, muziejais ir taip toliau ... kitaip sakant turistų spąstai. Žmonių kaip skurzdžių, oras puikus tik dūmų migla kiek temdė nuotaiką. Rusų kalva tai kalnuočiausias ir tikriausiai žymiausias San Francisco rajonas visai šalia kiniečių miestelio. Pirmą kartą lipant į vieną iš tų stačiųjų San Francisco kalvų Broadvėjaus gatve net nesitikėjo, kad mašina iš vis užvažiuos, ant tiek statu. Tačiau abiejose kelio pusėse pristatyta pilna mašinų, tai reiškia, kad turėtų viskas būt tvarkoj. Užvažiavus į kalną dar geriau, nes kitoje pusėje jau prasideda tikrieji Rusiški kalniukai (čia Amerikietiški kalneliai atrakcijonuose vadinasi Rusiškais kalneliais). Visai nenuostabu būtų, jei būten iš čia ir yra kilęs tas pavadinimas. Užvažiavus į višų labai rimtai pasijauti, kaip atrakcinonio keltuvo viršuje. Rankos vairą stipriai spaudžia ir koja stabdžių neapleidžia. Baugu, bet tuo pačiu ir smagu. Nagliukas jau kokį pusvalandį snaudė McDonalds prisidūkęs, tai mes pasivažinėjom amerikoniškais rusiškais kalniukais ir turistų numylėtaja Lambert gatve. Lambert blokas tikriausiai buvo per status, kadangi gatvė žemyn leidžiasi gyvatėle. Pilna turistų su mašinom ir su fotoaparatais. Pati gatvelė tikrai gražiai sutvarkyta, apželdinta ir gėlėm apsodinta. Šiaip tai ji juk paprasta gyvenamoji gatvė ir abiejose pusėse gražūs keliaaukščiai namai. Labai netgi gražūs! Lambert viršuje atsiveria nuostabi baltojo San Francisco panorama su San Francisco įlanka, Alkatraz kalėjimo sala bei kalnais kitoje įlankos pusėje. Per patį vidurį apžvalginis Coit bokštas. Baltas...

Kiek pasivažinėjus prabudo mažasis nuotykių ieškotojas ir nusprendėm pavalgyt. Laimei buvome visai šalia kinietiško rajono, tai ten ir patraukėm. Užklydom į Stockton gatvę, kurioje pasijautėm gan keistai, nes didžiulėje spūstyje buvo vieninteliai balti žmonės pačiame kinietiško turgaus viduryje. Pardavinėjo viską tiesiai ant šaligatvio ir dauguma pardavinėjamų maisto produktų buvo visiškai mums nepažįstami. Dar kiti buvo pažįstami, tik nesinorėjo jų atpažinti. Kiniečiai mat mėgsta tokius dalykus kaip vištos ir triušių pėdos, žarnos, smegenys bei skrandžiai... Taip pat ir kvapas gatvėje buvo gan slogus, nes dauguma parduodamų šviežių prekių buvo tiesiai iš vandenyno. Gerokai nešė tuo specifiniu "bloguoju" žuvies kvapu. Praėję vos kelis blokus nusprendėm iš to turgaus sukti ir laimės ieškoti kitur. Aušra netruko surasti vakarietiškai atrodantį kinietišką restoraną, kuriame skaniai pavalgėm visi trys! Tikrai ne vietinių restoranas, nes labai švarus, pustuštis pačiame dim sum laikotarpio įkarštyje ir lankomas vien baltų žmonių. Tikriausiai jau atsivalgėm "tikro" maisto Groveland pas meksikiečius.

Pavalgius nusileidom dar kartą Lombard gatve ir patraukėm link Coit bokšto pasižiūrėti miesto iš viršaus. Stačiu kalnu žemyn ir po to atgal taip pat aukštyn. Įdomu, ar žmonės, kurie tam Rusiškos kalvos rajone gyvena yra sveikesni, nes turi tiek po kalnus vaikščiot? O mes nupėdavom iki bokšto ir keltuvu užvažiavom į viršų. Deja ten langai labai jau siauri ir stiklai nešvarūs, taip kad vaizdas iš viršaus tik vidutiniškas. Dauguma namų San Francisco panašiai kaip Casa Blanca. Tik vienas naujas rajonas tradicinės plytų spalvos. Bokšto viršūnė nė vienam per didelio įspūdžio nepadarė. Smagiausia tikriausiai buvo kelionė į viršų keltuvu, kur su Nagliuku juokavo keltuvo operatorė. Ji mat žaismingai grąsino iš jo atimti saldainius, ir mažiukui tai sukėlė daug džiaugsmo.

Pasižvalgę patraukėm atgal ir nusprendėm tądieną pabaigti ankščiau. Neužsibuvę patraukėm namo. Grįžom kiek paklaidžioję Kalifornijos greitkelių labirintais, bet dar suspėjom įšokti į šalia mūsų viešbutuko lauke esantį baseiną ir smagiai atsigavom. Net Naglis, kuris šiaip vandens privengia, įlipęs iki kaklo džiaugėsi gaiva.

ketvirtadienis, birželio 15, 2006

Yosemite 2: Hetch Hetchy

Išsiropštėm iš lovos dar padoriu laiku ir nusprendėm, kad šiandien lipsim į kalną: Glacier Point viršukalnę, iš kur geriausi vaizdai atsiveria virš Yosemite slėnio. Deja, bevažiuodami supratom, kad nespėsim į autobusiuką, kuris ten veža keliautojus, tad, nenorėdami per daug važinėt ir bereikalingai vaikščiot, greitai pakeitėm planus ir pasukom į šiaurę, kur dungso Hetch Hetchy užtvankos surinkti vandenys. Šios marios - tai gan žymios praeito šimtmečio pradžioje vykusios gamtininkų ir miestininkų kovos su įstatymleidžiais paseka. John Muir, žymus vakarų Amerikos gamtosaugininkas, mirė dieną po to, kai Kongresas priėmė nutarimą šitą užtvanką pastatyti.
Nuvažiavus gan aiškiai matosi kodėl žmogus tiek pergyveno. Dar ir dabar, kai didžioji kanjono dalis jau yra užlieta vandeniu, virš to vandens kyla įspudingos granito uolos ir žemyn bilda baltutėliai kriokliai. Kalona Rock granito kūgis - tai viso mūsojo Šatrijos "kalno"aukščio akmeninė kupeta vandens telkinio pietryčiuose. Kitoj pusėj nuo viršukalnės didžiulis Wapama krioklys. Ežero šiaurinėje pakrantėje padarytas takelis, kuris veda dvi su puse mylios iki to krioklio. Labai įspūdingas pasivaikščiojimas ir, kas svarbiausia, daug mažiau turistų palyginus su slėniu.

Atvažiavę pirmu reikalu pasistiprinom ir Nagliukas dar susigalvoju užsiropšti ant kokio 30-ties metrų aukščio akmens. Po to, kertam užtvenktą Tolumne upę per 1922-aisiais užbaigtą O'Shaugnessy užtvanką, tada tuneliu ir į kelionę. Tunelis Nagliukui buvo šiek tiek baisus, bet tereikėjo priminti, kad jis didelis berniukas ir drąsus. Iš pradžių kelias gan lygus, bet jis netrukęs pradėjo kilnotis aukštyn bei leistis atgal į apačią. Taip pat kelyje kuo toliau tuo labiau daugėjo nelygumų bei akmenų. Mat čia nestinga akmeninių griūčių, o granitas tai juk akmuo kietas ir pasilieka ilgam. Paėję maždaug valandą priėjom mažą upeliuką, kuris kriokleliu leidosi žemyn iš ledynų į marias. Pasirodė, kad už poros žingsnių nuo kelio telkšojo mažas gryno vandens telkinėlis. Labai priminė lietuviškas sėdžiaukas, tik vanduo grynas kaip stiklas. Mūsų visų nuostabai teliknėlio vanduo buvo gan šiltas nors jis ir ištekėjo iš ledyno. Tikriausiai ledynas buvo gan toli ir per lygumas bei įšilusį granitą tekėdamas upeliuko vanduo suspėjo prisigerti saulės. Kur ledynas tiksliai buvo tai juk nežinia, nes granito sienos aukštis net keli šimtai metrų ir virš jos matyti tik dangus. Bet kokiu atveju, Nagliukui labai patiko po tą upeliuką braidyti. Mes tą baseiniuką atradom, kadangi Nagliukas kažkur paslydęs sušlapino savo kelnytes ir teko sustot jį perrengti. Sustojus aš nuėjau pripilti vandens ir aptikau šiltąjį vandens baseinėlį. Juokingiausia tai, kad naujai perrengtas Nagliukas vos priėjęs prie baseinėlio paslydo ant glotniai nušlifuoto granito ir kaip mat įkrito į vandenį bei sušlapo dar daugiau negu iš pradžių. Bet jis pas mus vyras labai išdidus ir kaip mat pradėjo poroti: "Tai juk nieko tokio, ... sušlapti tai juk nieko tokio." Prie mūsų netruko prisijungti japonų šeimyna su keturiais vaikais. Mažieji pradėjo čiuožinėti granitine čiuožykla, taškytis, juoktis ir šiaip lieti savo jaunatviškas gajas. Taip praleidom gerą pusvalandį, jei ne daugiau.

Pasidūkus--atgal į kelią! Dabar jau kelias kilo viršun, leidosi apačion, į kairę ir į dešinę suko vos ne kas žingsnis ir ėjimas jau nebe taku o granito nuolaužų lauku. Netrukę priėjom ir Wapama krioklius. Čia ir vėl puiki gaivinanti migla sukelta gyvastingojo upelio. Perėję tilteliais į kitą krioklio pusę visi trys sušlapom kone kiaurai, kadangi ta migla krito žemyn stipraus lietaus greičiu. Ta pusė, kuri buvo link krioklio atsukta--nors grežk! Nagliukas ir vėl savo: "Nieko tokio, tuoj išdžius" ir vis labai perdėtai norėdamas parodyti koks jis vyras ir kaip jis viską gali ir nieko nebijo. Suvalgėm pietų sumuštinius pasislėpę už uolos ir pailsėję bei pasidžiaugę vaizdais ilgai neužtrukdami patraukėm atgal.

Nagliukui labai sunku keliauti be kokio nors išmįslo. Jis pakeldavo kone kiekvieną akmenuką ir lazdą, pauostydavo veik visas gėlytes ir mums energingai rodydavo visus drugeliusč kirmėles ir driežiukus pakeliui. Paėjus vos dešimt minučių kažko sustojom eilinį kartą ir virš mūsų pasigirdo keli krentantys akmenukai. Pakėlėm galvas ir vos už 10 metrų tiesiai virš mūsų iš krūmų išniro mažas meškiukas. Dar kūdas ir pasišiaušusiais nuo žiemos kailiniais. Jis į mus per daug dėmesio nekreipė ir inirtingai kilnojo akmenis bei kniso žemę ieškodamas kažko pasmaližiaut. Mes jį iš apačios stebėjom gal kokias 5 minutes, kol jis pagaliau viską krūmų proskynoje ištyrinėjęs nuropojo aukštyn atgal į mišką. Pasirodo, kad parko administratoriai pataria arčiau 50 metrų prie meškiukų nesiartinti... Per vėlu ir, tiesą pasakius, mes prie jo nė per žingsnį nesiartinom. Nalabai galėjom, kad ir norėję būtume: tarp mūsų ir jo stati granito siena.
Tuo tarpu mažasis mūsų keliautojas kaip mat sugalvojo naują žaidimą: jis, atseit, bus driežiukas, tėtė meškiukas, o mama liūtas. Ir liūtas gaudo meškiuką su driežiuku, kai tuo tarpu pastrasis jau užsilipęs meškiukui ant nugaros. Šitaip žaidėm gan ilgai, kol pabalnotojo "meškiuko" greitis jau "driežiuko" nebepatenkino ir ropliukas nusileido išdykaut ant savo paties kojų. Jiedu su "liūtu" apsimėtė akmenim bei šakom, kol visą tą laiką Nagliukas lakstė pirmyn ir atgal kaip prisuktas. Deja, viskas pasibaigė gan greitai ir nelabai laimingai: bebėgdamas užkliuvo už akmens ir pargriuvęs ant nelygaus tako gan stipriai susimušė kelius. Ašarėlės kaip lietutis kapt kapt kapt į smėlį ir ant akmenų. Teko mamai ant pečių kraut "driežiuką" ir keliavom toliau. Laimei iki tunelio ir mašinos jau nebedaug likę, o priėjus tunelį išgąsdinom mažylį sakydami, kad aukščiausiai sėdinčius šikšnosparniai griebia, tai jis greitai savo skausmą ir nuovargį pamiršęs nusileido ant savo paties kojyčių. Taip ir pasiekėm mašiną.

Kelionė namo neįsimintina: siauri vingiuoti ir nepažymėti keliukai driekiasi mylių mylias per miškus ir laukymes. Labai apsidžiaugėm, kai pagaliau išvažiavom į pažįstamą San Francisco-Yosemite magistralę, nes be ženklų važiuojant miškais sunku pasakyti, kur gali nusibelst ir, svarbiausia, kada iš miško išvažiuosi. Pargrįžę tesugebėjom sukristi į lovas ir parpt iki ryto.

trečiadienis, birželio 14, 2006

Yosemite 1: Slėnis

Šiandien--pirma kelionė į Yosemite parką. Kelionės ilgis išaugo nuo 60 iki kone 100 mylių ir pasirodė, kad ne greitkeliu, o 45 mylių per valandą greičiu teks keliauti ir tai neįskaitant tų kelio ruožų, kur teks kilt į kalnus gyvate besirangančiu keliu. Painu. Planavom, kad parką pasieksim per valandą, kas atrodė ne taip jau blogai. Pasirodė, kad valanda tai tik iki parko ribų privažiuot, o įvažiavus vidun viskas sulėtėja dar du kartus. Iki Yosemite slėnio virš 90 mylių!

Išsijudinom gan greitai ir visiškai neįspūdingai papusryčiavę vietinėj viešbučio seserinėj valgyklėlėj kelyje atsiradom jau apie 10 valandą ryto. Pirmos 30 mylių driekėsi kalvotom lygumom, kurios Lietuvoj tikriausiai būtų vadinamos kalnais. Visur nudžiuvusi žolė, nors lietaus čia lyg ir nestinga. Atrodo, kad dirva nedėkinga ir tas vanduo paskatinęs žolės augimą kaip mat prapuola po žeme. Karts nuo karto pakelėse atsiveria akmenų laukai: atrodo, kad kaip tik tose vietose ir ištirpo besitraukiantis ledynas lyg grėblys palikęs atsivilktus luitus. Kalvos (ar kalnai) taip pat labai keisti, kadangi styro ant plyno lauko: kelias važiuoja lyguma, o 30 ar 50 metrų skardžiai kyla beveik tiesiai į viršų kaip baldai naumuose nuo kilimo.

Privažiavę sankryžą pasukom į pietus ir netrukus atsiradom prie Don Pedro ežero. Labai gražus ir didelis vandens telkinys įspraustas tarp žemės pakilimų, kurie jau ir čionykščias matais jau tikriausiai nusipelnė kalniukų vardo. Sustojom pažiopsot. Karšta. Tad ilgai ir nestovėjom, kadangi laikas nelaukia, o prieky kelionės tikslas.

Atgal į Fordo Tyrinėtoją ir šaunam į viršų. Kaip tik apsukus Don Perdro ežerą kelias pradėjo raitytis gyvatėle tiesiai į viršų: pakilom nuo jūros lygio iki maždaug 3000 pėdų, kas susideda beveik kilometrą. Pakilus klimatas visiškai kitoks: vietoj geltonų pievų prasidėjo miškai ir staiga dabar jau dominavo spygliuočiai. Karts nuo karto pasirodo miestukas, bet šiaip šitos kalvotos apylinkės tuščios. Gausybė žalumos, bet žmonijos nesimato. Dar po valandos Stanislaus miškų draustiniu privažiavom Yosemite įvažiavimą. Nusipirkom savaitinį leidimą ir tada dar kone 30 mylių iki Yosemite Valley. Iš pradžių kelias vingiuoja tankiais miškais, bet po kokių 15 minučių atsiveria vaizdas iš viršaus į didžiulias pievas dungsančias toli toli apačioj. Ten Merced upės pradėtas ir ledynų išzulintas Yosemite slėnis. Vaizdas karališkas--kaip iš lėktuvo tik dar geriau! Pravažiavom net porą tunelių pagaliau, kuriuos Nagliukas praminė "Kalifornija!" apie 1 vpp atsiradom Yosemite slėnyje.

O tas slėnis tai tikrai gamtos stebuklas, kurį dar prieš šimtmetį protingi žmonės paskelbė draustiniu. Ledyno ištrintas plyšys granito kalnuose. Mes maži skruzdėliukai apčioj, o iš abiejų pusių neperskirtos nė kilmetro išilgai kilometrinio aukščio gryno granito sienos padabintos krioklių karoliais. Ir šitas didžiulis lyg žaidimo aikštelė miškais ir pievom nuklotas tarpeklis tesiasi apie 8 mylias. Per vidurį teką sraunus ir vandeningas Merced upeliukas, o jį iš abiejų pusių supa menkystų žmonių nuklotas keliukas. Tikrai pasijauti žmogus savo vietą šitam pasauly: žemės mastais mes tik mažutukai trumpalaikiai fotoaparatais čiauškantys skruzdėliukai kažkaip susigalvoję, kad esame visatos viešpačiai. Man labai prisiminė vienas multikas kai berniukas užlipęs ant kalno nukirto ten augantį medį ir pasiskelbė "Žmogus visų stipriausias!" Tai bent puikykbe persunktas pasisakymas! Gerai tik tiek, kad kažkuriam skurzėliukų būriui atėjo mintis palikt šį nuostabų gamtos kampelį ramybėj ir neprikišt kiekvienam kampe "Čia buvo Jonas" užrašų!

Pirmas sustojimas - Bridalveil kriolys, kuris mus nupurškė migla, turistai sėdintys ant užpakalių ir žiūronais stebintys į granito uolas kitoj pusėj upės lipančius sportininkus. Prasiėjom turmpai, pasifotografavom su visais ir toliau į kelią. Knygos patarė nupėdint iki Mirror Lake. Pavažiavom iki arklidžių ir iš ten pėstute iki tikslo. Pakeliui Nagliukas bendravo su mulais ir arkliais, bei kruopščiai rinko visus pagaliukus, kurie jam priminė "lightsabers"--tai kardai šviesos geležtėmis iš filmų serijos Žvaigždžių Karai. Takelis gan lygus, bet visvien akmenim nusėtas ir vingiuotas visomis trimis matmenimis: ir į šonus ir į viršų ir į priekį. O jo kojytės tai juk dar mažytės ir jam tie akmenys didžiausi luitai. Daug oi daug kartų slydo ir krito, bet savigarba didesnė už skausmą ir ranką mamai ar tiačiui duodavo tik labai išskirtiniais atvejais. Pargriūna eilinį kartą ir tuoj pat sako "I am OK!", "Aš tvarkoj" atseit. Taip nuėjom iki Mirror Lake, bet kadangi tas ežeras yra sezoninis (išgaruoja vasarą, kai nebelieka viršuje užtenkamai sniego), tai jis buvo daugiau į pelkę negu į ežerą panašus. Kaip ten bebūtų, tai viena mėgstamiausių Ansel Adams fotografavimo vietų. Čia granito sienos dar arčiau viena kitos ir kai apačioj yra vaduo jis tikrai padaugina įvaizdį viską atspindėdamas iš apačios ir tuo dar savotiškai pagarsindamas ir taip jau garsią grožio dainą.

Nuėję kokias 2 mylias apsisukom atgal ir patraukėm atgal tuo pačiu keliuku. Bandėm pereit į kitą Merced pusę, bet upelis per sraunus ir nedrįsom per šitą šaltinėlį brist. Nagliukas tikriausiai nukeliavo 3 mylias kadangi jam tiesiai eit visiškai neįmanoma: jis apeina kiekvieną krūmelį ir akmenuką, pakelia kiekvieną dulkėtą pagaliuką ir granitą ir dažnai zuja pirmyn ir atgal nuo priekyje einančio tiaty iki mamos gale. Bet šaunuolis atsilaikė didvyriškai: tik porą kartų trumpam zirztelėjo "Opa" (atseit, kelk ant nugaros), bet nusėdėt ant nugaros nesugebėjo ir toliau pėdino savo mažytėm kojytėm pats. Deja, eidamas atgal gan stipriai nukrito maždaug pusiaukelėj ir išgąsčiui, skausmui ir dienos nuovargiui susidėjus į vieną kruvą, toliau eiti jau nebegalėjo. Laimei įsigijom kuprinę vaikam nešiot, taip paskutinę kelionės mylią jis pabaigė kabodamas tiačiui ant kupros.

Sušokę į mūsų sunkežimį išskubėjom atgal link Oakdale, kadangi laukė dar 2 valndos kelio. Maloniai nustebino žmonių kiekis: visos skaitytos brošiuros ir kalbinti pažįstami mus baugino siaubingom miniom. Sakė, žmonių kaip skruzdėlių aplink medaus balą ir keliuose nuolatiniai sąspūdžiai. Tikrai nesinorėjo atvažiavus į šitą svajiną gamtos kampelį klausytis vairuotojų keiksmų ir mašinų pypsėjimo arba stovėt spūstyje valandų valandas. Ir kaip? Žmonių, aišku, buvo. Daug! Bet ne tiek daug, kad reikėtų juos apeidinėt aplinkui. Kitaip sakant po kojom nesimaišė ir neteršė aplinkos nuolat primindami, kad "žmogus pasaulyje stipriausias". Pakeliui link Mirror Lake pasirinkom neasfaltuotą keliuką, tai jame žmonių sutikom tik vieną kitą. Ten didžiausias nuotykis buvo ristūnų pinutė. Bet ir tai gerai, Nagliukas išmoko atskirti arklius nuo mulų.

Pakeliui namo sustojom Groveland miestuke tikėdamiesi pavalgyt tikro meksikietiško maisto. Mat Kalifornijoj gausybė teisėtų ir neteisėtų imigrantų iš Meksikos, tai labai laukėm gardaus maisto. Nežinia koks jis ten buvo: tikras ar netikras, bet Aušra savo burito net nepabaigė, o aš enčiladas suvalgiau daugiau iš alkio negu pasigardžiuodamas. Visumoj maistas gan beskonis ir kas viduje nustatyti neįmanoma, kadangi viskas sumalta į košę. Mes pripratę, kad mėsa atrodo, kaip mėsa ir pupos kaip pupos. Gal taip Meksikoj ir valgo žmonės... Namo grįžom jau sutemus ir nieko nekalbėję tuoj kritom į lovą miegot.

antradienis, birželio 13, 2006

Nuo Naperville, IL iki Oakdale, CA

Pagaliau atostogos! Dabar, kai jau turim rimtus darbus, jos ateina daug greičiau nes gyvenimas, likęs po darboč jau nebe kasdieninės atostogos kaip buvo anksčiau. Dabar pargrįžęs žmogus vos spėji apsikuopt pavalgyt ir apsišvarint. Likęs laikas su vaiku labai greitai praeina.

Visą dieną nuo pat ryto kruopščiai rinkomės daiktus kelionei. Nagliukas paskuniam pusdieniui nuėjo atsisveikint su draugais į darželį. Šeštą valandą išsijudinom iš namų ir aerouostą pasiekėm be ypatingų nuotykių. Mašinų daug, bet ketriom eilėm riedėjom gan greitai. Priduodant, teko perkraut daiktus iš mūsų naujojo didžiojo raudono lagamino nes jis svėrė virš 50 svarų, o naminiuose skrydžiuose tik tiek leidžia. Pripratę prie tarptautinių, kur riba 75 svarai. Po to dar teko atstovėt eilėj apie valandą nes ji sukosi ir sukosi pirmyn atgal tarp pertvarų. Čia saugumo sumetimais visus tikrina. Dabar čia reikia ne tik piniginę padėt peršvietimui, bet ir diržą ir batus nusiimt. Nagliukas valandą atstovėjęs kantriai, prieš pat peržiūrą suklykė "Sysį!" Ir ką tu jam pasakysi: kai reikia, tai reikia.

Skrydis irgi praėjo be ypatingų nuotykiu, Nagliukui šį kartą skridimas jau buvo labai įdomus--ne taip kaip kelionė į Naująjį Orleaną prieš metus su puse. Prilipęs prie lango viską stebęjo lėktuvui kylant ir po to dar apie 15 minučių, kas jo laiku yra turbūt kelios dienos ... bet viskam yra ribos ir pamažu jaunėlis nugrimzdo į sapnų karalystę. Mes gavom tris kėdes visi kartu, tai jis saugiai išsitiesė mamai galvą ant šlaunies, o tiačiui kojas sukrovęs. Išmiegojo kone visą kelionę!

Atsiradom Oakland aerouoste pagal planą ir čia viskas klojosi sklandžiai: lagaminai vienas po kito išlindo iš požemio, kaip mat atvažiavo autobusas ir nuvežė mus į nuomos punktą, mašina--didžiulis Ford Eksplorer--buvo jau paruošta tik trūko Nagliuko kėdės, kurią netrukus surado ir padavė mums. Patarnavimas ne koks: kėdės net neišpakavao nekalbant jau apie įdėjimą. O paskaninimui dar ir Aušrytę aprėkė, kai ji grįžo vaiko kėdės paprašyti. Jau buvo pirma valanda ryto vietiniu laiku ir nuomos punktas tykojo visiškai tuščias. Patarnaujantis personalas jau pervargę ir apsnūdę patys. Nedaug kas ten tokiu laiku užsuka.

Iki Oakdale taip pat važiavom be didesnių nuotykiu--tamsu aplinkui ir nieko nematyt tik pravažiuojančių mašinų spalvingos šviesos žaidžia. Šiek tiek virš valandos pavairavom patamsyje ir kritom į lovas apie 3 valandą nakties Comfot Inn.

sekmadienis, gegužės 14, 2006

Y-Me bėgimas ir ėjimas paremti krūties vėžio tyrimus

(paspaudus šito blogo pavadinimą, atsivers tinklapis su nuotraukomis iš sekamdieninio pasivaikščiojimo)

Sekmadienio ankstų rytą važiavom į Čikagos centrą paremti krūties vėžio tyrimus. Dalyvavo apie 200,000 žmonių ir vien mūsų buvo 9: mes tryse ir taip pat Rick ir John šeimos. Y-Me tai renginys pradėtas jau prieš 15 metų. Šiemet jis vyko 9-iuose Amerikos didmiesčiuose ir ruošėjai tikisi, kad jis toliau plis, nes krūties vėžys yra rimta visuotinės sveikatos problema.

Viską suruošė Rick mamytė Susan. Ji taip pat surado ir sponsorių. Mes atstovavom United Airlines avia kompanijai, kur Suzan dirba. United - tai milžiniška kompanija ir jie buvo Y-Me oficiali avialinija.

Išskyrus patį kėlimasi ryte, diena praėjo puikiai. Atsibudinę išlėkėm tiesiai pas Rick šeimą, kur visi ir susirinkom. Mes atvežėm saldžių barankų, o Rickai jau buvo paruošę skanius pusryčius. Vaikai palesė, bet daugumai suaugusiųjų buvo dar per anksti valgyt.

Iš Rickų namo išvažiavom vos po 7:30 ir miesto centre atsiradom vos po aštuntos. Ten viskas vyko labai greitai, kadangi minios buvo didelės ir vien surasti viską ką reikią užtruko gan ilgai. Devintą valandą startas ir John mamytė vienintelė iš mūsų visų bėgo 5 km. Likusieji ėjom pėsčia vieną mylią: kas tingėjo, kas susužeidęs, o kas ir visai netiki į bėgiojimus!

Prasivakščiojomo, prasibėgiojom ir tada ėjom rinktis gėrybių. Amerikoj viskas pasibaigia komercija: taip ir čia. Kaip mat prisistatė gausybė pardavėjų, kurie dalino už dyką reklamines medžiagas ir skanėstus. Tai gavom ir ledų ir bananų ir dar daugiau barankų, vaikiukam nuskilo žaisliukų, suaugusiem nuo rūkymo gumos ir t.t. Tik kefyrą per greitai visi išgraibstė ir mums nebeliko.

Po visų šitų smagumynų pasijautėm pavargę ir vos pargrįžę namo sukritom visi pogūlio. Nagliukas pirmą kartą nuo savo 4-tojo gimtadienio gavo pasnausti su tėveliais didelėje lovoje. Kaip mat atsiliepė, nes jau kitą naktį prašėsi pas mus nakčiai...

Pailsėję toliau bendraut! Važiavom pas Rickus valgyti vakarienės. Jie, mat pasirūpino visos dienos programa ir Tick, Ricko tėtis, vėl skaniai iškepė šonkauliukus. Neužilgo bandysim ir patys, nes skonis tikrai labai labai geras! Mes pavalgėm, pabendravom, alaus vyno ir šampano pasiurbčiojom, o vaikigaliai vėl kaip reikiant pridūko. Pasirodo visos trys šeimos sukrito po tokio ankstyvo ryto ir visi porą posmų pogūlio atliko.

Taip ir pasibaigė mūsų diena. Pavargę vakare, bet gerąja to žodžio prasme.

penktadienis, gegužės 12, 2006

Draugai ir Drakonai

Praėjęs savaitgalis, kaip visuomet, buvo turiningas. Atrodytų, kad mūsų kasdienybė labai tutinga, bet tikrovėje darbas ant tiek perima visą gyvenmą, kad savaitės metu pratiškai niekas nevyksta išskyrus važinėjimą į darbą ir vakarienę. Po ilgos darbo dienos ir nuolatinio lėkimo nuovargis toks, kad daugiau nieko daryti nesinori. Bandom dar karts nuo karto su Nagliuku kurnors nulėkt. Kartais biblioteka, kartais muziejus, kartais pas draugus arba į žaidimo aikštelę, bet tikras gyvenimas grįžta tik savaitgaliais. Savaitės metu vien darbai ir rūpesčiai "kaip čia viską suspėt ir nepavėluot".

Taigi šeštadienį iš pat ryto Naglis su mamyte išlėkė į savo senų draugų Rick and John naujo darželio baliuką. Taip, ir jie paliko "All About Children", nes ten sąlygos nebetiko jau niekam. Jau seniau iš "All About Children" išėjo ir Naglio draugė Rachel. Šį rytą Naglis neapsikentė kuo greičiau savo draugam parodyt savo naują raudoną Power Rangers apdarą. O raudona juk jų viršaičio spalva -- kaip ir pridera tikriem komunistam!

Kiek Aušrytė pasakojo, ten buvo susirinkę gausybė įvairiai išsidabinusių vaikų ir vyko savotiškas kaukių balius. Buvo prigalvota įvairiausių žaidimų ir užsiėmimų, vėl kaip ir "Pump It Up" aikštelėje buvo pripučiamų dūkviečių. Geri draugai ir gausybė būdų kaip išsilieti tai begalinei energijai: ko gali daugiau jaunai širdžiai reikėt.

Po pietų, nemiegojęs, Nagliukas vėl buvo pakviestas į svečius pas Rick tėvelius. Ten buvo dar keli vaikai, bet, deja, napasirodė John. Naglis su Rick labai dažnai nesutaria ir, atrodo, kad tai yra daugiau Rick negu Nagliuko kaltė. John tėvai taip pat minėjo, kad Johnui su Rick sunku. Taip pat ir Naglis: jis tikrai yra labai visuomeniškas berniukas ir su visais kitais vaikais žaidžia labai gražiai. Tiek John, tiek naujausias Nagliuko draugas Daniel jam suteikia daug džiaugsmo. Atrodo, kad Rick mėgsta erzinti ir nuolat kišti kitiem į akis tai, kuo jis geresnis arba ką jis turi, o kitas nori. Šį kartą tai buvo kvailiausias iš McDonalds atsineštas mėlynas Power Ranger žaisliukas, kuriuo Rick nenorėjo dalintis. Ir ne tik kad nenorėjo dalintis, bet piktybiškai kišo Nagliukiu į akis rodydamas, kad jis turi, o Naglis ne. O pastarajam tai juk seilė iki kelių nutysus ir mažytės ašarytės bėga žandukais: kapt kapt...

Pagalvojus, Naglis su Rick jau seniai nesutaria. Rick -- tai juk Nagliuko pirmas draugas ir jie labai artimai bendravo pirmaisiais Nagliuko metais "All About Children". Aukėtojos sakydavo, kad tiedu būdavo neišskiriami visą dieną nesvarbu ką darželis veikdavo. Bet tas truko neilgai. Jau net prieš praėjusių metų vasarą, kurią Naglis praleido namuose su močiute Regina, atsirado naujų draugų ir Rick labai greitai nublėso į bendrą foną ir tapo tik vienu iš grupiokų. Kai Naglis grįžo močiutei išvažiavus, apie Rick daugiau nebesigirdėjo: atsirado nauji "geriausi draugai". Keista, nes mes kaip tik Naglikui į darželį sugrįžus pradėjom bendrauti šeimom ir Naglis su Rick vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavo kartu...

Kaip ten bebūtų, musm pusdienis pas Rickus praėjo visai šauniai. Rick tėtis, Tick, iškepė nuostabius šonkauliukus! Tiesiog burnoj tirpo, o paslaptis: suvynioti į folgą su pusbonkiu alaus. Tokie rupūs, tokie sultingi, ai ai ai... Aušra bendravo su moteriškėm, Naglis pešėsi su Rick, o aš kalbėjausi su Rachel tėvu Greg. Ištempėm iki pat vakaro ir pargįžęs Nagliukas krito į lovą kaip kirvis į upelį.

O SEKMADIENĮ dar geriau! Aušra su merginom veizėjo modernaus šokio Jeffrey baletą, o mes su Nagliuku ją nuvežėm į Čikagą mūsų sergančia Honda ir patys pasilikom mieste. Jau seniai ten nebuvom, tai buvo smagu grįžt pasidairyt. Pirma pabuvom Mičigano ežero pakrantėje šalia plantariumo ir prisirinkom ten gausiai paliktų nuzulinto stiklo šukių. Dabar dar ankstyvas sezonas ir daužytų alaus butelių šukės visos pernykštės ir jau gerokai vandens ir smelio aptrintos. Po to patrakėm link akvariumo, kur šiuo metu yra roplių ir driežų paroda. Akvariume taip pat jau seniai nebebuvom, nes kai iš Čikagos išsikraustėm, praradom pilietybę ir dabar ten lankytis gan brangu. Anais gerais laikais būdavo už dyką!

Taigi, akvariume driežų paroda ir didžiausias deimantukas -- tai nuodingas didžiulis Komodo drakonas. Nagliukas labai mėgsta drakonus, kadangi jam jie primena dinozaurus, o dinozaurai yra susiję su Power Rangers. Mums pasisekė, nes nusipirkę bilietus dar pamatėm, kaip naras didžiajame akvariume maitino žuvis. Nagliukui ypatingai patiko didžiulis jūrų vėžlys, rykliai ir rajos: kitaip sakant viskas, kas susiję su "Finding Nemo" filmuku! Driežų (gal tiksliau driežiukų, nes didelis ten radosi tik vienas) paroda tikrai įspūdinga! Įvairiausių spalvų, formų ir temperamentų. Net keturi skirtingi chameleonai, kurie tirkai atrodo įspūdingai! Drakonas tik miegojo tolimajam kampe, tai iš jo daug naudos nebuvo. Didelis: gal du su puse metro ilgio. Be driežiukų dar matėm delfinus, Beluga banginius, ruonius, udras, įvairiausias žuvis ir ryklius.

Po parodos keliavom porą mylių pėstute iki Downtown restorano, kur laukė mamytė su savo draugėm po spektaklio. Nagliukas per tą laiką subėgiojo gal tris kartus daugiau, nes jis tiesiai eiti nemoka ir turi patikrinti kiekvieną užkampį pakeliui. Tiesą pasakius jis ir eiti nemoka: arba bėga arba zirzia, kad ant pečių paimt. Nereikia net sakyt: nusivarė iki ribos ir parėjęs namo jau daug gyvybės neberodė. Krito tiesiai į lovą is saldžiai išmiegojo iki ryto. O ryte primadienis...

sekmadienis, balandžio 23, 2006

Nagliui jau 4!

Vai tai tai, kaip bėga laikas ir kaip sunku prisiversti kiekvieną savaitgalį ką nors į visatos tinklus paleisti per internetą. Ypatingai sunku, nes nesulaukiam jokio atsiliepimo ir bendravimas (kuris ir taip jau yra sunkus per tinklapį) jaučiasi labai vienašališkas. Kyla mintys pabaigt, nes nežinia ar kam rūpi...

Taigi, Nagliukas linksmai atšventė savo 4-tąjį ir prisirinkęs visą kruvą žaislų beveik visą dieną nenorėjo eiti į parduotuvę. Čia tai pasiekimas, nes dažniausiai jis prašo naujų pirkinių kasdien. Baliukas praėjo labai smagiai, nes buvo atėję daug Naglio bendraamžių: grupiokai Michele ir Daniel. Rachel, Rick ir John iš seno darželio, kaimynai Olivia, Caroline, ir Allison ir mano draugės Magdos dukrelė Maya. Namas šiek tiek nukentėjo, bet visi smagiai pabaliavojom. Aušra prisiekinėjo daugiau balių namuose nekelti, nes tenka ruoštis visą dieną ir paskui dar kitą tvarkytis. Taip kad per dažnai - tikrai negerai.

Sekmadienį po gimtadienio išdundėjom į rytinę Michigan ežero pusę South Haven miestuką, kur mūsų draugė Inga mus pakvietė pas savo draugės draugą į svečius. Labai graži vietą, gan įdomūs žmonės, graži gamta ir puikiai praleista diena. Privalgėm šašlykų, pasivaikščiojom paaežere, pažaidėm visokiausių žaidimų ir šiaip paildėjom. Planavom pasilikti ten iki pirmadinio vakaro, bet kažkaip kompanija išsisklaidė, tai patraukėm namo ir mes. Dviejų valandų kelionė prailgo, kadangi vos išvažiavus prapliupo lietus ir pliekė beveik iki pat namų. Negerai padarėm - reikėjo pasilikti viešbutyje ir parvažiuoti iš ryto, bet ką padarysi...

Pirmadienį išsiruošėm ilgai kelionei aplink kaimynystės ežerą vardu Silver Lake. Netikėtai malonus pasivaikščiojimas. Aplink šitą draustinuką apeitei apie 3 kilometrai ir ėjom didelę kelio dalį akmenuota pakrante. Nagliukui mažom kojytėm sunku ir painu ant didelių akmenų, bet jis didvyriškai atžingsniavo visą kalią ir dar aplinkui kiekvieną balą apibėgo kelis kartus. Ten tikrai dar grįšim ne kartą.

Vakar, šeštadienį, su Nagliuku pasikalbinom jo draugą John ir nulėkėm į Brookfield zoologijos sodą. Ilgokai jau ten nebuvę ir pamatėm daug naujų dalyku. Įspūdingiausias buvo Australijos vaisinių šikšnosparnių narvas. Tie šikšnosparniai gerai įmitusios katės dydžio ir kabo tiesiai virš lankytojų galvų be jokios pertvaros. Tikriausiai jie visai nepavojingi, nes kitaip neleistų lankytojų vidun į narvą. Nagliukas perskaitė knygoj apie kukurūzinę gyvatę ir dabar karts nuo karto kalba, kad norėtų ją prisijaukinti. Viename iš namelių (pelkė) buvo vienintelė gyvatė ir pasitaikė būtent kukurūzų - smagu buvo pamatyt tikrą, o ne iš paveiksliuko.

O šiaip visą savaitgalį užbaiginėjau jau prieš pusmetį priduotą egzaminą, kuris pagaliau sugrįžo su pastabom. Sekmadienį teištrūkom porai valandų prie Rice ežero pasivaikščiot su šeima. Mes ten jau porą karų bandėm nueit, bet tai šis tai tas vis sustabdydavo. Ši kartą nusigavom, bet ten nieko ypatingo nepamatėm: nuo ežero matosi parduotuvės, girdisi keliu lekiančios mašinos ir pats ežeras labai molėtas ir visiškai plikas. Apsukom mažą pusratį ir atgal takeliu į mišką. Nagliuką užpuolė erkės net dvi, bet laiku pagavom tai nespėjo net įsisiurbt... Tada namo ir ruošiamės naujai darbo savaitei.

šeštadienis, balandžio 01, 2006

Melagių diena

Lietuvoj šitą dieną krėsdavom daug pokštų, bet nors Amerikoj ji taip pat žinoma, kažkaip žmonės čia per daug tuo neužsiima.

Vakare mūsų nauji pažįstami suruošė puotą. La Grange miestelyje vyko vyno mūgė, tai jie susikvietė visus savo pažįstamus po tos mūgės pas save į svečius. Tai bent gera mintis--žmonės jau bus prisiurbę ir gerai nusiteikę. Uždėk jiems muzikos ir baliukas bus kuo puikiausias! Ramunė ir Linas Kelečiai gyvena vos ne pačiam La Grange centre dar 1889 metais statytame name. Koks skirtumas! Mūsų namas platus ir žemom lubom. Pas juos atvirkščiai: lubos aukštos, bet kambariai ankštesni. Šiaip, labai gražus namas ir gražiai viduje sutvarkytas. Šeimininkai parūpino nemažai vyno, svečiai nemažai pripirko ir atnešė, visą vakarą garsiai liejosi muzika ir gausiai ant stalo buvo pridėta vaišių. Šeimininkai net pasamdė berniuką vaikam prižiūrėt, kad suaugusieji galėtų kaip reikiant padūkt ir nereikėtų paskui savo mažylius lakstyt. Puiki mintis, nes mažieji visai niekam netrukdė visą vakarą. Susipažinom su gera saują įdomių tarybukų, kurie jau ilgiau ar trumpiau čia gyvena. Sutikom ir Kęstutį su jo žmona menininke, kurie iš Leono ir Regino pirko rėminimo biznį. Aušra išklausė skundus dėl nepasisekusio pirkinio. Truputėlę keista, kad moteriškė nenorėjo prisiimti atsakomybės už savo klaidas. Jos vyras prikandęs lūpą tylėjo...

Sekmadienį tvarkėm kiemą, kuriame prisnigta šakų nuo didžiulių medžių, kurie supa mūsų plotą. Juos sugrėbus reikėjo patrešti pavasarinėm trašom žolę. Gausiai sudygo mūsų su Nagliuku sodintos tulpės ir už poros savaičių gausit gražių ir spalvingų nuotraukų! Kol Aušra važiavo pas savo lietuvišką draugę apsikirpt, mes su Nagliuku suvažinėjom į kaiminystės ūkinių prekių parduotuvę trašų. Naglis važiavo savo dviratuku. Iki parduotuvės apie kilometras ir jis sąžningai mažom kojytėm atmynė tą nuotolį. Praeitą savaitę keletą kartų krito ir užsigavo kelią, tai paskutiniu metu vengė dviračio ir labai prašė, kad jį ant posūkių palaikyčiau. Ši kelionė jam pasitikėjimą savimi atstatė. Pirmadienį vėl važiavom paimti filmuko iš Blockbuster, kuris yra už 1.5 kilometro. Naglis visus tris kilometrus atmynė įveikdamas visus kalnus ir nuokalnes. Kartą apsivertė, bet sukando dantis ir išdidžiai pareiškė: "Aš nukritau, atsistojau ir važiuosiu toliau!"

Sekmadienį po pietų su Nagiuku nuvažiavom į Air Classics Museum, kuris yra Aurora, IL už kokių 20 mylių. Tai bent nesusipratimas: nuvažiavom, o pasirodo, kad reikia apsilankymą iš anksto planuoti, nes šiaip muziejus uždarytas ir įleidžia tik iš anksto susitarus. Bet nesvarbu. Muziejus - tai tik keletas lėktuvų ir malūnsparnių aerouoste. Su leidimu tikriausiai galima įlipti ir į vidų, bet mums ir taip užteko pasivaikščiot ir pažioplinėt.

sekmadienis, kovo 26, 2006

Daug DŪKT

Šeštadienį ryte - didžiulis balius! Du Nagliuko geriausi draugai: Rick ir John, kartu šventė savo gimtadienius Pump It Up dūkvietėje. Pump It Up tai pripūčiama žaidimo aikštelė po stogu, kur Naglis ir dar 25 vaikia dūko iš širdies. Po pusantros valandos dūkimo - pica ir pyragas. Po baliaus dar balius: Ricko tėvai pasikvietė pas savo praleisto popietę, tai ten išbuvom vos ne iki pat vakaro. Vaikai dūko kieme, nes oras buvo atšilęs iki tokio lygio, kad galima buvo vaikščiot trumpom rankovėm. Suaugę valgė, gėrė ir žiūrėjom NCAA Amerikos universitetų krepšinio ketvirtfinalius.

Paprastas gražus savaitgalis. Su Nagliuku nukeliavom į Brookfield zoologijos sodą, kur jis smagiai pasivažinėjo savo dviratuku. Oras šiek tik pagerėjo, bet visvien buvo gan šalta. Pasirodo, į zoologijos sodą su dviratukais negalima, bet kadangi jau buvo dienos pabaiga ir sodas buvo pustuštis, mus visvien įleido. O šiaip tai apsitvarkom namus, apsiperkam savaitei maisto, nuvežam Nagliuką patenkinti jo tiują (parduotuvė) poreikius ir net neapsisukus savaitgalis jau baigiasi.

sekmadienis, kovo 19, 2006

Nuo gimtadienio prie gimtadienio

Dienos bėga negailestingai ... kažkaip gimtadienio proga susimąstai žmogus apie laiką, metus, ir prasmes visokiausias. Nepadeda ir tai, kad darbe antradienų suruošė mažą baliuką net keturiem kovo mėnesį gimusiem bendradarbiam. Atrodo, kovas - tai palankus mėnuo vaikams gimti. Visi keturi už mane jaunesni!

Naglis važiuoja dviratuku kiekvieną mielą vakarą. Jo dviratis sunkus, šoniniai ratukai siauri ir gan dažnai tenka ant posūkio parkrist, bet nepasiduoda. Mes gyvenam šalia gatvės, kuri apsuka apie mūsų kaimynystę apie kilometro ilgio ratą. Nagliukas apvažiuoja visą ratą savo mažytėm kojytėm. Į kalną labai sunku, bet dantis sukandęs spaudžia pedalus ir juda pirmyn. Susirado draugą Daniel. Jis tame pačiame darželyje, bet 6 mėnesiais vyresnis ir vyresnioj grupėj, į kuria Nagliukas jau palaipsniui pereis po kitos savaitės. Tas jo draugas - tikras pramuštgalvis, tai gerai atitinka. Pakviesim į gimtadienį jį ir jo sesutę, kuri už Naglį pusemčiu jaunesnė. Allie, arba Allison, Nagliuko grupiokė.

Antradienį įžengėm su Aušra į XXI amžių nusipirkdami plokščiaekranius kompjūterių monitorius. Aušra jau seniai seniai varvino seilę, tai dabar pagaliau norai išsipildė. Labai sunku apsispręs, kadangi jų kainos ne dienom į valandom krenta. Leonas prieš išvažiuodamas pirko sau. Dar net du metai nepraėjo, o kainos jau mažiau negu pusė!

Ketvirtadienį mano bendradarbis John išsivedė mane pavalgyt kinietiškam restorane. Labai geras žmogus, bet paprastas kaip popieriaus lapas. Jau antras, su kuriuo bandau ką nors bendro atrast, bet visiškai nieko nėra. Paklausiau, ką jis laisvalaikiu daro ir atsakymas: nieko ypatingo, žiūriu daug filmų. Panašus buvo ir mano kabineto kaimynės atsakymas: geriu ir mankštinuosi. Gaila, kad nėra apie ką su jais šnekėti, o jie pilnai pasitenkina apkalbėdami įstaigos naujienas. Aš bandau prisidėti, nes šitie žmonės tikrai man patinka, bet jaučiuosi, kaip nykštys, kuris ne į tą pusę rodo...

Šeštadienį Aušra suruošė baliuką namuose, bet keista, kad mano gimtadienio proga nė vienas iš mano draugų nepasirodė. Kam mašinos sugedo, kam vaikai apsirgo, o kiti tik atsakė, kad negali dėl vienos ar kitos priežasties. Tai atėjo bendri draugai iš Aušros pusės ir Rick su mama. Kepėm šašlykus, Aušra gausiai pridarė salotų ir šaltibarščių bei nupirko didžiulę lėkštę baklava desertui. Smagus vakaras prie židinio... Nagliukas su savo draugų didžiule chebra žaidė su ilgais balionais. Aišku, pats geriausias žaislas tai iš baliono padarytas kardas arba šautuvas. Pirmą kartą teko gimtadieninę žvakutę pūsti ant baklava pyragaičių krūvos...

sekmadienis, kovo 12, 2006

Šventės ir dovanos mažiems ir dideliems

Štai jums puikus lietuviškas sakinys: penktadienį labai gerai investavom mūsų REI dividentą. REI tai turistinių prekių parduotuvė ir mes per juos esame išsiėmę kreditinę kortelę. Per metus gaunam visą nuošimtį išleistų pinigų kaip dividentą, kurį galime toj parduotuvėj išleist. Taigi, penktadienio vakarą po darbo visi tryse nudardėjom į tą REI parduotuvę rinkti Nagliukui dviratuko. Tai jo pirmasis rimtas pirkinys, nes triratukas jau varžo jo saviraišką. Naglis savo mažytėm kojytėm taip greitai mina triratuko pedalus, kad daugiau laiko praleidžia kojas aukštai į orą pakėlęs negu ant pedalų. Mat jo kojos tai labai stiprios, o triratuko ratas labai mažas ir labai greitai pasiekia tokį greitį, kad Naglis nebegali jo greičiau sukti. O greitis juk jam patinka ir norisi lėkt sparnus pakėlus... Tai va ta progą ir nupirkom jam artėjančio gimtadienio proga tikrą berniukišką dviratuką. Rėmas 16 colių, kas reiškia, kad net sėdynę visai nuleidus jis dar nepasiekią žemės: dviratukas dar šiek tiek per didelis. Bet Nagliui patinka ir jis jį labai greitai iš visį galimų varijantų išsirinko, bei savo pasirinkimą gynė aršiai. Be dviratuko dar gavo pirštinaites, alkūnių ir kelių apsaugos plokštes ir gražų šalmą su ugnim. Atitinka jo būdą. Labai gaila, kad dviratis buvo dar dėžėje ir teko jį nupirkus palikti parduotuvėje, kad surinktų. Pasiimti važiavom šeštadienio popietę.

Tuo tarpu dar penktadienį šiek tiek dividento nuskilo ir Aušrytei: ji gavo prašmatniausią, lengviausią, puriausią ir šilčiausią 700 rūšies pūko miegmaišį! Jis tikrai įsūdingas: beveik nieko nesveria, o šilumą plaiko iki 15 laipsnių Fahrenhaito (netoli -10 Celcijaus). Žadėjo su mumis stovyklaut, tai dabar galėsim šantažuot sezonui atėjus. Miegmaišio tikra kaina buvo $200, o mes jį pirkom už $60!

Šeštadienio rytą pavalgę staigiai išlėkėm pasivaikšiot parke, nes oras buvo tiesiog nuostabus: skaičiausia saulytė, atšilo gerokai virš 10C laipsnių šilumos, gaivus vėjelis ... net žodžių trūksta! Gaila tik tiek, kad Aušra skubėjo pasitikrint akių ir teko pasivaikščiojimą per anksti nutraukti. Pas akių daktarą Sidrį, Aušra išsivežė ir Naglį ir dar pakeliui užgriebė Adę. Jie ten visi tryse išbuvo visą popietę ir Aušra minėjo, kad Adės savijauta matomai pablogėjus.

Vos parvažiavus namo, šokom su Nagliuku į mašiną ir išrūkom atgal į REI pasiimt dviratuko. Parvažiavom atgal į Naperville ir sustojom tuščioj stovėjimo aikštelėj išbandyt naujojo turto. O kad žiba mažutuko akys! Jis net žado netekęs ropščiasi ant to dviratuko ir mina mina pedalus. Dviratis jam dar didokas ir labai sunkus--tikriausai sveria vos ne tiek pat kiek ir pats Naglis. Bet tai juk nesvarbu: čia jo naujas sidabrinis Marin dviratis. Ir pavadinimą čia ne veltui kišu: kažkaip ir kažkodėl Nagliui tai labai svarbu, nes tik pamatęs dviratį pirmu reikalu užklausė, kas gi ten ant rėmo parašyta. Aišku, amrikoniškais standartais didesnę rėmo dalį būtent ir užima firmos pavadinimas--ne taip kaip mūsų laikais buvo Ereliukas.

Važinėjom aplink didžiulią stovėjimo aikštelę gerokai ilgiau nė valandą. Naglis net penkis kartus jau sakė, kad pavargo ir gana, bet įdėjus dviratį į bagažinę vis tekdavo traukt atgal, nes užsidegimas ir įsijautimas buvo daug stipresni už tokius menkniekius, kaip nuovargis. Užtai, kai pagaliau grįžom namo, mažutukas labai gerai pavalgė ir netrukęs krito miegot. Jis tikriausiai tame mašinų stovėjimo lauke sukorė bent kelis kilometrus. Ir išmoko važiuot tuojaus pat. Mame buvo kiti tėvai perspėję, kad kartais vaikam sunku nuo triratuko į dviratuką persivest, kadangi pedalai skirtingoje vietoje ir atbulinis greitis neveikia. Nagliui tai ne bėda: jis ir pedalus ir stabžius tuoj pat perprato.

Sekmadienį man sukako 36! Ta proga gavau įš visų pasaulio galų pasveikinimų, o vakare ėjom tryse skaniai pavalgyt Key Wester restorane. Tai gan prašmatnus restoranas su didžiuliu akvariumu, ryklių iškamšom ir bendrai padarytas Hemingvėjaus tematika, nes jis Key West saloje praleido didelę savo gyvenimo dalį. Puius maistas, gardūs desrtai, net Nagliukas rankas pasiraitojęs kirto savo porciją. O galiausiai dar net ir angliškąją Ilgiausių Metų versiją sudainavo net penkiais balsais! Puikus vakaras.

pirmadienis, kovo 06, 2006

Svečiai pas mus ir mes svečiuose

Šį savaitgalį pas mus svečiavosi Nagliuko darželio augintinis banginukas Whaley. Whaley vardą jam sugalvojo Nalgis, kadangi tas žaislinis banginukas keliauja nuo vieno auklėtinio pas kitą kas savaitgalį. Kitaip sakant, jis turėtų pas Nagliuką vėl sugrįžti už maždaug 20 savaičių. Pats Whaley Nagliui per daug didelio įspūdžio nepadarė--mes jį išmaudėm skalbimo mašinoj, visur nešiojom ir tiek--tačiau nuo praeitos savaitės Nagliu kas labiausiai prisirišo prie pamestinuko šuniuko vardu Fifi. Kad tikrai jam Fifi patinka įsitikinom tada, kai užsigavęs vietoj anklodės "Blanky" šaukėsi Fifi. Mat, kai tik as negerai, mūsų šaunuolis tuoj šaukiasi savo minkštosios anklodės, kuri jam staigiai viską sustato į savo vietas. Kurią tai diena jis paslydęs nukrito ir iš burnos išsrūdo: "Fifi!" Įdomtu tai, kad mano vaikystės Pifas buvo labai jau panašus į Nagliuko Fifį. Tokio pat dydžio ir formos tik maniškis buvo juodas, o Fifi šviesiai ruda. Įdomi ir Fifi istorija--Nagliukas ją pats susirado parduotuvėje įmestą tarp gėlių. Ryškiai kažkas apsipirkinėjo ir paliko, o Nagliukui tas šuniukas patiko, tai mes jį ir prijaukinom.

Aušra važiavo pas savo draugę Ramunę, kuri savo namuose organizavo prašmatnių kepimo priemonių pristatymą ir pardavimo vajų. Nelabai daug žinau apie tai, kas ten vyko, bet sakė, kad Naglis vadovavo paradui tarp vyresnių vaikų. Ramunės ir kitų svečių vaikai jau mokyklinio amžiaus ir už Naglį bent pora metų vyresni. Jiems buvo prisakyta Nagliuko neapleist, bet Naglis vaikas neperdaug kuklus ir jis savęs pamiršt neleidžia. Pasakojo, kad dažnai girdėjosi Nagliuko komentaras: "Jūs mane ignoruojate." Kai aš matau, kad manęs kas nors nenori, aš tik pasitraukiu. Ne Nagliukas. Jis nežiūri, ko kiti nori, o pirmiausia rūpinasi savim ir tuo, ko jis nori. Mums sovietyne užaugusiems iš jo galima pasimokyt, kaip savo gyvnimus tvarkyt...

Sekmadienį važiavom į svečius pas Rick ir ten žiūrėjom Oscars bei valgėm skanią picą su Rick tėveliais.

sekmadienis, vasario 26, 2006

Kunigaikščių Užeiga

Netoli mūsų, lietuviams patogioje vietoje (čia anot lietuvių televizijos) Harlem ir 63-ios gatvės sankryžoje atidarytas naujas lietuviškas restoranas. Smagiai pasivažinėję arkliukais ir gerokai išalkę šaltyje nusprendėm nuvažiuot ir pasistiprint riebiu lietuvišku maistu, kuris gerai apsaugo nuo šalčio ir kitų gamtos išdaigų. Vieta parinkta gan prastai: restoranas stovi kone tiesiai ant judrios Harlem gatvės ir rajonas aplinkui gan industrinis ir apleistas. Iš išorės pastas visiškai neikuo neypatingas ir, jeigu nebūtume tikslaus adreso žinoję, tikriausai būtume tik pravažiavę. Viduje visai kaskita: viskas įrangta tamsiu medžių ir sunkiais metalo dirbiniais. Skydai, vėzdai, mediniai kunigaikščių portretai, senosios Lietuvos šlovingi žemėlapiai, medinės būdos, didžiulės storo medžio kėdės, stalai bei suolai. Aplinka akiai tikrai graži. Bet įėjus tuojau pasijutom nejaukiai. Mat visai prie įėjimo yra baras ir rūkomoji dalis. Lietuviai, kaip žinia rūko kaip kaminai ir tuo pro duris į nosį trenkia baisus tabako kvapas. Akys taip pat neilgai džiaugėsi: prie pirmojo stalo sėdėjo skustagalvių būrys ir akiplėšiškai girtuoliavo. Stalas nusėtas tuščiomis dektinės taurėmis, berniukai svaidosi aplinkui įžuliais provokuojančiais žvilgsniais ieškodami prie ko prisikabint ir tikriausiai trokšdami sukelti muštynes. Vos suspėjome gauti stalą, šaunuolius išvežė policija šeimininkams paprašius. Gerai , kad po to reikalai pagerėjo: maistas labai labai geras, toliau nuo rūkorių atmosfera labai jauki, kiti lankytojai taip pat daug gražesni ir draugiškesni. Tęko maisto ilgokai palaukti kaip geriausiuose restoranuose, bet laukimas buvo vertas--viskas buvo labai skanu. Net Nagliukas įvertino!