Amerika labai gražiai palydi vasarą--švenčia Darbo dieną. Nedaug žinau jos istorijos, bet štai mano supratimas: manau, kad pirmas rugsėjo savaitgalis taip vadinasi todėl, kad po jo prasideda rimtas darbymetis. Net toks kaip senovėj, kai viskas sukosi apie žemdirbių darbus. Dabar metų laikai nebedaug kam berūpi, nes viskas auga arba šiltanmiuose arba pietų Amerikoj. Čia kalba eina apie atostogų meto laiką. Oro temperatūros pasuka žemyn ir visi atgal į urvus prie darbo. Taigi šitoji Darbo Diena savotiškas paskutinis atodūsis prieš juodąjį darbymetį. Čia tik juokais, reikės rimčiau pasidomėti Darbo dienos išeiginės kilme. Galbūt tas pats kaip gegužės pirmoji mūsų šlovingoj senojoj sąjungoj.O mes pasinaudodami ta proga išrūkom į tolimąją šiaurę. VViskonsino pačiame šiaurvakariniame kampe, prie pat Minnesottos sienos virš Bayfield iškyšulio yra toks Amerikos nacionalinis parkas Apostle Islands. Nežinia, kodėl jis apaštalais pakrikštytas, nes salų ten daugiau negu 12. Bet kokiu atveju, mes ten su Aušra jau kartą stovyklavom dar 2000-aisiais. Nutarėm pakartot, nes tąkart tikrai paliko gilų įspūdį! Štai tinklapis, kuriame galite pasižiūrėti į žemėlapį.
Išvažiavom penktadienio popietę ir iki vakaro suvairavę 5 valandas pasiekėm Rice Lake meistuką. Jame tikrai nieko įspūdingo, o pasirinkome todėl, kad ten buvo paskutinis pigesnis Best VVestern viešbutis.
Viešbutis ką tik atnaujintas ir dar kvepia naujais dalykais ir dažais. Viskas švaru ir gražu, kas labai patenkino Aušrytę. O mudu su Nagliuku labiausai džiaugėmės baseinu. Nedidukas tas baseinukas, bet buvo ir plaukiojimui skirtas šaltasis ir atsigaivinamasis karštas kaip reikiant. Tai mes ten gerą valandą nuo šalčio link karščio davėmės.Atsigavę nusiprausę ir pamiegoję, šeštadienio rytą kilom naujau kelionei. Dar pora valandų kelyje ir pasiekėm Bayfield. Iš Bayfield į Stockton salą išplaukia laivas, kuris mus su visa manta ten ir nugabens. Pakeliui iš Rice Lake link Bayfieldo dar suspėjom pamatyti baltagalvį erelį Amerikos nacionalinį paukštį bald eagle. Jis gan retas, todėl labai apsidžiaugėm, kai prieš pat mūsų mašiną jis nusileido pagriebti prie kelio užmušto gyvuliuko. Pamatęs mus išsigando ir nuskrido ant šalikelėje stovinčios pušies. Matėm jį labai gerai.
Viskas gerai, kas gerai baigiasi! O sakau tai todėl, kad į laivą vos vos suspėjom. Paistant 7 valandų kelio gabalą, 5 minutes prieš išvykimą atsirast nelabai gerai... Bet suspėjom. Kelionė laivu viena valanda ir mes pasiekėm savo salą. Stockton Island tai viena tankiausiai juodųjų meškų gyvenamų vietų visame pasaulyje. Todėl čia visur įtaisytos geležinės dėžės maistui laikyt, kad meškiukai nepriprastų naktimis stovyklaviečių lankyti. Vos prieš 4 metus vienas meškiukas vardu Randas pradėjo taip lankytis ir viskas labai liūdnai jam baigėsi. Eiguliai vis bandė jį atbaidyti, tačiau ilgainiui jis pasidarė ant tiek įkyrus, kad ji nušovė. Dabar gali stovyklautojai jo iškamša grožėtis.
Nuo pirplaukos iki stovyklavietės apie kilometras kelio per gražų mišką. Mes gana kaupiai pasikrovėm daiktų į kelionę, tai tas kilometras gan greitai prailgo. Mat mes tegavom stovyklavietę numersi 18 iš 19. Visos kitos jau buvo užimtos! Gal ir gerai, nes tos, kur arčiau prieplaukos tai gan arti takelio ir prieplauka visai ranka paduot. O toj prieplaukoj tai nuolat kasnors vyksta.
Pirmą popietę daug nenuveikėm: pasistatėm palapinę, pripūtėm čiužinius, išsikrovėm mantą ir šiaip apsikuopėm aplinkui. Prisipjovėm malkų vakariniam laužui ir laikas netruko prabėgt. Vakarop perėjom per salą ieškodami paskendusio laivo, kurį reklamavo brožiūros. Deja, iš to laivo matyt tik plūduras. Jis skirtas narams. Apostle Islands tai nuostabios salos, bet dar daugiau žmones čia traukia ežeras ir pakrantės. Čia yra gražiausių olų ir uolų, kurias labai mėgsta baidaristai. Mes su Nagliuku dar šiemet nedrįsom, nes jis valytje tikriausiai keleto valdanų neišsėdėtų. Taip pat daug kas čia važiuoja žvejot ir nardyt. Nelabai žinau, kas ten po tais vandenimis slypi, bet nenustebčiau, jeigu tas laivas ir tyčia ten nuskandintas, kad daugiau liaudies pritrauktų. Grįžę po valandą užtrukusio žygio skaniai pavalgėm šašlykų, kuriuos meistriškai užraugė Aušrytė. Labai anksti sutemo: mes parsiradom dar prieš 8-ias, o laužas įsiliepsnojo jau visai patamsy. Tikras ženklas, kad vasara jau baigiasi.
Naktis praėjo be didesnių nuotykių, tik Nagliukas savo mažom stipriom kojytėm malė visą naktį, tad mama ir tėtis turėjo jį vis kloti. Lauke visgi šaltoka. Ryte labai smagiai sutiko jachotos išsirikiavusios Presque Isle Bay tiesiai mums prieš akis. Nagliukas jas iš vakaro suskaičiavo ir išėjo net 28. Papusryčiavom gausiai avižinių dribsnių košės ir vėl keliaut. Šį kart ėjom smėlėtu pietiniu Presque Isle įlankos krantu. Smėliukas čia tikrai nuostabus: smulkios rudojo smėlio smiltelės cypt-cypt po kojom. Jas čia vadina "dainuojančiais smėliais." Panašu į Nidą, bet Nidoj smėliukas daug baltenis--čia daugiau primena molį! Nukeliavom gal mylią ir sustojom statyti smėlio pilių bei medinių paminklų. Nagliukas labai energingai vadovavo statybom, tiaty vykdė darbus, o mamytė miegojo pilvą kaitinančiai vidurdienio saulytei atkišus. Pastatėm trijų senų medžio kamienų paminklą šeimai--tikimės, kad kai kitą kartą ten grįšim gal dar stovės...
Po pietų apėjom Stockton salą iš kito spusės link Julian Bay. Julian Bay anapus tombolo, kuris prieš daugelį metų sujungė Stockton ir Presque salytes. Ir čia mažybiniai žodžiai ne vardan literatūrinio efekto, o pabrėžti tam, kad abi salos tikrai mažos. Taigi, tombolo -- tai smėlio juosta kuri per tūkstantmečius susikūrė tarp dviejų gretimų salų dabar jau yra gūdžiai apaugus miškai ir pelkėm. O Julian įlankos pusėje smėlynai dar labiau primena Nidą! Viskas taip švaru ir gryną, kad atvažiavus iš didmiesčio siela tiesiog dainuoja.
Įdomiai elgėsi Nagliukas. Jis labai energingai gainioja paukščius ir visokius įsivaizduotus dalykus ežero pakrante. Tačiau vos įkėlus koją į mišką, jam staigai užeina baisiausias nuovargis ir jis jau kojų nepavelka. Tenka tečiui ant pečių. Tas pats vyko kiekvieną dieną: pakrante griausmingas lėkimas, miške tylus niūniavimas ant kupros.
Planavom grįžti prieš sutemas, bet paspėjom vos pusvalandžiu anksčiau. Vėl neteko pamatyti saulėlydžio, nes saulė jau buvo užmigus. Taigi, užsikūrėm laužą ir suvalgėm visas maisto atiekas. Čia sako, kad kartais dėl audringo oro laivas negali atplaukti ir namo parvežti. Visą suvalgius pasijautė nesaugu--jei tektų likti, mes juk nieko valgyt nebeturim. Likusią vakaro dalį prarymojom prie laužo ir prie vandens skaičiuodami žvaigždes ir burlaivių šviesutes. Nežinia, kokią ten galią turi ta ugnis, bet Nagliukui ji kuo tikriausiai paliko didžiausią įspūdį iš visos kelionės. Paskutiniu metu racionalios mintys konkuruoja su estetika. Aš prisiklausiau įvairių žaliųjų, kurie ugnį gamtoje lygina su televizorium namuose. Ir tikrai, juk jokios naudos iš tos ugnies nėra, kai nešalta ir maistą galima daug greičiai bei patogiau išsivirti mažutukėse baltųjų dujų virtuvėlėse. O malkos tai juk mišką maitina ir jas sudeginę mes gamtą savotiškai skriaudžiam. Tikriausiai iš gilios senovės ateina žmogui prisirišimas prie šviesos, kuri suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmą.
Paskutinis rytas išaušti neužtruko. Meškiukų nesulaukėm. Dabar jau tikrai paskutinius trupinius ir sausainius sukimšom į pilvus ir patraukėm į paskutinį žygį. Šįkart link rudojo smėlio kasyklos. Tikrai nebūčiau to atsėjęs, bet čia kažkas prieš šimtą metų buvo įkūręs rudojo smėlio akmenų skaldyklą. Iš to rudojo smėlio (kietai per amžius suspaustas rudasis smėlis, tas pats, kurs ir pakrantėj--brownstone) net Čikagoj nemaža namų statyti. Kasykla uždaryta dar prieš XX amžiaus aušrą, bet kažkas dar ten likę. Norėjom pamatyt. Deja, kelias per mišką, o tai reiškia, kad Nagliukas tiačiui ant pečių ir kelionės greitis labai menkas. O nuo mūsų stovyklavietės iki kasyklos net tiesiu keliu daugiau nė 5 kilometrai į vieną pusę. Kitaip sakant - nenusigavom. Tenupėdavom iki Quarry Bay įlakos, kur šiek tiek pasimaudę tuoj apsisukom ir atgal daiktų pakuotis. Pakeliui į Quarry Bay matėm daug vėžlių ir vieną rupūžę. Nelabai sėkminga kelionė gyvūnijos atžvilgiu. Tiesa, Quarry Bay įlakos vandenyse Nagliukas sužvejojo mažiuką vėžliuką. Tas vėžliukas net už Nagliuko ir taip jau mažą delniuką mažesnis ir vargšelis jau buvo nebegyvas. Mes taip ir nesužinojom, kas jam atsitiko, bet Nagliukas labai nuliūdo. Jis pakeliui atgal pareiškė, kad nenori valgyti gyvuliukų mėsos.
Į stovyklavietę sugrįžom jau gerokai po antros, o laivas išplaukia ketvirtą. O mums gi dar ir sriubytės išsivirt reikia ir palapinę surinkt ir kuprines prikimšt. Staigiai oi staigiai mes visus tuos darbus atlikom ir belikus vos pusvalandžiui pilnai apkrauti patraukėm paskutį kilometrą iki prieplaukos. O kelias taigi per mišką. Ir jeigu atidžiai skaitėte, tai juk žinote, kas darosi miške! Tai ir pasipylė ašaros kaip pupos, nes tiaty tai juk negali ir kuprinės ir palapinės ir dar Nagliuko panešti. Labai protingai pasielgė mamy, kuri ašaras išgirdus kaip mat dėjo, į krūmus ir nuskubėjo prie laivo. Nagliukas ją tikrai kažkokiu būdu būtų įkalbinęs jį panėšėt! Nuo 17-os iki 4-tos stovyklavietės Nagliukas keliavo bliaudamas plačiai atšauta gerkle iš visų jėgų ir skundėsi, kad jėgų visiškai nebeturi. Nuo ketvirtos stovyklavietės pasisekė nurminti pasakius, kad verkimas kyla nuo cukraus, o laive yra daug saldainių, kuriuose taip pat daug cukraus. Likusį ketvirtį Nagliukui stebuklingai sugrįžo visos jėgos ir jis iki prieplaukos į kalniuką ir nuo kalniuko nubėgo pilnu greičiu. Laivą pasiekėm 16:01! Gerai, kad mūsų vardai buvo sąraše, kitaip tikrai būtų išsipildžiusios pačios baisiausios mintys...
Superior ežeru sėkmintai grįžom atgal į Bayfield. Nagliukas staigiai sušveitė M&M saldainių maišiuką ir netrukęs užmigo. Jis tikrai daug šią dieną privaikščiojo. Pargrįžę į žemę suradom ištikmąją Hondą ir ją pasibalnoję nurūkom iki Maggies restorano. Ten godžiai suvalgėm dvi žuvis ir ryžių su juodom pupelėm. Labai jaukus mažas restoranėlis su falmingų tema. Tuo ir pasibaigė mūsų darbo dienos savaitgalio nuotykiai. Iš restorano vos ne vos išsiridenom jau po 6-tos valandos vakare, o iki namų dar 7-ios valandos kelio! Pasibaigė tuo, kad Aušrytė antradienį nusiėmė nuo darbo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą