Yosemite 1: Slėnis

Šiandien--pirma kelionė į Yosemite parką. Kelionės ilgis išaugo nuo 60 iki kone 100 mylių ir pasirodė, kad ne greitkeliu, o 45 mylių per valandą greičiu teks keliauti ir tai neįskaitant tų kelio ruožų, kur teks kilt į kalnus gyvate besirangančiu keliu. Painu. Planavom, kad parką pasieksim per valandą, kas atrodė ne taip jau blogai. Pasirodė, kad valanda tai tik iki parko ribų privažiuot, o įvažiavus vidun viskas sulėtėja dar du kartus. Iki Yosemite slėnio virš 90 mylių!

Išsijudinom gan greitai ir visiškai neįspūdingai papusryčiavę vietinėj viešbučio seserinėj valgyklėlėj kelyje atsiradom jau apie 10 valandą ryto. Pirmos 30 mylių driekėsi kalvotom lygumom, kurios Lietuvoj tikriausiai būtų vadinamos kalnais. Visur nudžiuvusi žolė, nors lietaus čia lyg ir nestinga. Atrodo, kad dirva nedėkinga ir tas vanduo paskatinęs žolės augimą kaip mat prapuola po žeme. Karts nuo karto pakelėse atsiveria akmenų laukai: atrodo, kad kaip tik tose vietose ir ištirpo besitraukiantis ledynas lyg grėblys palikęs atsivilktus luitus. Kalvos (ar kalnai) taip pat labai keisti, kadangi styro ant plyno lauko: kelias važiuoja lyguma, o 30 ar 50 metrų skardžiai kyla beveik tiesiai į viršų kaip baldai naumuose nuo kilimo.

Privažiavę sankryžą pasukom į pietus ir netrukus atsiradom prie Don Pedro ežero. Labai gražus ir didelis vandens telkinys įspraustas tarp žemės pakilimų, kurie jau ir čionykščias matais jau tikriausiai nusipelnė kalniukų vardo. Sustojom pažiopsot. Karšta. Tad ilgai ir nestovėjom, kadangi laikas nelaukia, o prieky kelionės tikslas.

Atgal į Fordo Tyrinėtoją ir šaunam į viršų. Kaip tik apsukus Don Perdro ežerą kelias pradėjo raitytis gyvatėle tiesiai į viršų: pakilom nuo jūros lygio iki maždaug 3000 pėdų, kas susideda beveik kilometrą. Pakilus klimatas visiškai kitoks: vietoj geltonų pievų prasidėjo miškai ir staiga dabar jau dominavo spygliuočiai. Karts nuo karto pasirodo miestukas, bet šiaip šitos kalvotos apylinkės tuščios. Gausybė žalumos, bet žmonijos nesimato. Dar po valandos Stanislaus miškų draustiniu privažiavom Yosemite įvažiavimą. Nusipirkom savaitinį leidimą ir tada dar kone 30 mylių iki Yosemite Valley. Iš pradžių kelias vingiuoja tankiais miškais, bet po kokių 15 minučių atsiveria vaizdas iš viršaus į didžiulias pievas dungsančias toli toli apačioj. Ten Merced upės pradėtas ir ledynų išzulintas Yosemite slėnis. Vaizdas karališkas--kaip iš lėktuvo tik dar geriau! Pravažiavom net porą tunelių pagaliau, kuriuos Nagliukas praminė "Kalifornija!" apie 1 vpp atsiradom Yosemite slėnyje.

O tas slėnis tai tikrai gamtos stebuklas, kurį dar prieš šimtmetį protingi žmonės paskelbė draustiniu. Ledyno ištrintas plyšys granito kalnuose. Mes maži skruzdėliukai apčioj, o iš abiejų pusių neperskirtos nė kilmetro išilgai kilometrinio aukščio gryno granito sienos padabintos krioklių karoliais. Ir šitas didžiulis lyg žaidimo aikštelė miškais ir pievom nuklotas tarpeklis tesiasi apie 8 mylias. Per vidurį teką sraunus ir vandeningas Merced upeliukas, o jį iš abiejų pusių supa menkystų žmonių nuklotas keliukas. Tikrai pasijauti žmogus savo vietą šitam pasauly: žemės mastais mes tik mažutukai trumpalaikiai fotoaparatais čiauškantys skruzdėliukai kažkaip susigalvoję, kad esame visatos viešpačiai. Man labai prisiminė vienas multikas kai berniukas užlipęs ant kalno nukirto ten augantį medį ir pasiskelbė "Žmogus visų stipriausias!" Tai bent puikykbe persunktas pasisakymas! Gerai tik tiek, kad kažkuriam skurzėliukų būriui atėjo mintis palikt šį nuostabų gamtos kampelį ramybėj ir neprikišt kiekvienam kampe "Čia buvo Jonas" užrašų!

Pirmas sustojimas - Bridalveil kriolys, kuris mus nupurškė migla, turistai sėdintys ant užpakalių ir žiūronais stebintys į granito uolas kitoj pusėj upės lipančius sportininkus. Prasiėjom turmpai, pasifotografavom su visais ir toliau į kelią. Knygos patarė nupėdint iki Mirror Lake. Pavažiavom iki arklidžių ir iš ten pėstute iki tikslo. Pakeliui Nagliukas bendravo su mulais ir arkliais, bei kruopščiai rinko visus pagaliukus, kurie jam priminė "lightsabers"--tai kardai šviesos geležtėmis iš filmų serijos Žvaigždžių Karai. Takelis gan lygus, bet visvien akmenim nusėtas ir vingiuotas visomis trimis matmenimis: ir į šonus ir į viršų ir į priekį. O jo kojytės tai juk dar mažytės ir jam tie akmenys didžiausi luitai. Daug oi daug kartų slydo ir krito, bet savigarba didesnė už skausmą ir ranką mamai ar tiačiui duodavo tik labai išskirtiniais atvejais. Pargriūna eilinį kartą ir tuoj pat sako "I am OK!", "Aš tvarkoj" atseit. Taip nuėjom iki Mirror Lake, bet kadangi tas ežeras yra sezoninis (išgaruoja vasarą, kai nebelieka viršuje užtenkamai sniego), tai jis buvo daugiau į pelkę negu į ežerą panašus. Kaip ten bebūtų, tai viena mėgstamiausių Ansel Adams fotografavimo vietų. Čia granito sienos dar arčiau viena kitos ir kai apačioj yra vaduo jis tikrai padaugina įvaizdį viską atspindėdamas iš apačios ir tuo dar savotiškai pagarsindamas ir taip jau garsią grožio dainą.

Nuėję kokias 2 mylias apsisukom atgal ir patraukėm atgal tuo pačiu keliuku. Bandėm pereit į kitą Merced pusę, bet upelis per sraunus ir nedrįsom per šitą šaltinėlį brist. Nagliukas tikriausiai nukeliavo 3 mylias kadangi jam tiesiai eit visiškai neįmanoma: jis apeina kiekvieną krūmelį ir akmenuką, pakelia kiekvieną dulkėtą pagaliuką ir granitą ir dažnai zuja pirmyn ir atgal nuo priekyje einančio tiaty iki mamos gale. Bet šaunuolis atsilaikė didvyriškai: tik porą kartų trumpam zirztelėjo "Opa" (atseit, kelk ant nugaros), bet nusėdėt ant nugaros nesugebėjo ir toliau pėdino savo mažytėm kojytėm pats. Deja, eidamas atgal gan stipriai nukrito maždaug pusiaukelėj ir išgąsčiui, skausmui ir dienos nuovargiui susidėjus į vieną kruvą, toliau eiti jau nebegalėjo. Laimei įsigijom kuprinę vaikam nešiot, taip paskutinę kelionės mylią jis pabaigė kabodamas tiačiui ant kupros.

Sušokę į mūsų sunkežimį išskubėjom atgal link Oakdale, kadangi laukė dar 2 valndos kelio. Maloniai nustebino žmonių kiekis: visos skaitytos brošiuros ir kalbinti pažįstami mus baugino siaubingom miniom. Sakė, žmonių kaip skruzdėlių aplink medaus balą ir keliuose nuolatiniai sąspūdžiai. Tikrai nesinorėjo atvažiavus į šitą svajiną gamtos kampelį klausytis vairuotojų keiksmų ir mašinų pypsėjimo arba stovėt spūstyje valandų valandas. Ir kaip? Žmonių, aišku, buvo. Daug! Bet ne tiek daug, kad reikėtų juos apeidinėt aplinkui. Kitaip sakant po kojom nesimaišė ir neteršė aplinkos nuolat primindami, kad "žmogus pasaulyje stipriausias". Pakeliui link Mirror Lake pasirinkom neasfaltuotą keliuką, tai jame žmonių sutikom tik vieną kitą. Ten didžiausias nuotykis buvo ristūnų pinutė. Bet ir tai gerai, Nagliukas išmoko atskirti arklius nuo mulų.

Pakeliui namo sustojom Groveland miestuke tikėdamiesi pavalgyt tikro meksikietiško maisto. Mat Kalifornijoj gausybė teisėtų ir neteisėtų imigrantų iš Meksikos, tai labai laukėm gardaus maisto. Nežinia koks jis ten buvo: tikras ar netikras, bet Aušra savo burito net nepabaigė, o aš enčiladas suvalgiau daugiau iš alkio negu pasigardžiuodamas. Visumoj maistas gan beskonis ir kas viduje nustatyti neįmanoma, kadangi viskas sumalta į košę. Mes pripratę, kad mėsa atrodo, kaip mėsa ir pupos kaip pupos. Gal taip Meksikoj ir valgo žmonės... Namo grįžom jau sutemus ir nieko nekalbėję tuoj kritom į lovą miegot.