Yosemite 2: Hetch Hetchy

Išsiropštėm iš lovos dar padoriu laiku ir nusprendėm, kad šiandien lipsim į kalną: Glacier Point viršukalnę, iš kur geriausi vaizdai atsiveria virš Yosemite slėnio. Deja, bevažiuodami supratom, kad nespėsim į autobusiuką, kuris ten veža keliautojus, tad, nenorėdami per daug važinėt ir bereikalingai vaikščiot, greitai pakeitėm planus ir pasukom į šiaurę, kur dungso Hetch Hetchy užtvankos surinkti vandenys. Šios marios - tai gan žymios praeito šimtmečio pradžioje vykusios gamtininkų ir miestininkų kovos su įstatymleidžiais paseka. John Muir, žymus vakarų Amerikos gamtosaugininkas, mirė dieną po to, kai Kongresas priėmė nutarimą šitą užtvanką pastatyti.
Nuvažiavus gan aiškiai matosi kodėl žmogus tiek pergyveno. Dar ir dabar, kai didžioji kanjono dalis jau yra užlieta vandeniu, virš to vandens kyla įspudingos granito uolos ir žemyn bilda baltutėliai kriokliai. Kalona Rock granito kūgis - tai viso mūsojo Šatrijos "kalno"aukščio akmeninė kupeta vandens telkinio pietryčiuose. Kitoj pusėj nuo viršukalnės didžiulis Wapama krioklys. Ežero šiaurinėje pakrantėje padarytas takelis, kuris veda dvi su puse mylios iki to krioklio. Labai įspūdingas pasivaikščiojimas ir, kas svarbiausia, daug mažiau turistų palyginus su slėniu.

Atvažiavę pirmu reikalu pasistiprinom ir Nagliukas dar susigalvoju užsiropšti ant kokio 30-ties metrų aukščio akmens. Po to, kertam užtvenktą Tolumne upę per 1922-aisiais užbaigtą O'Shaugnessy užtvanką, tada tuneliu ir į kelionę. Tunelis Nagliukui buvo šiek tiek baisus, bet tereikėjo priminti, kad jis didelis berniukas ir drąsus. Iš pradžių kelias gan lygus, bet jis netrukęs pradėjo kilnotis aukštyn bei leistis atgal į apačią. Taip pat kelyje kuo toliau tuo labiau daugėjo nelygumų bei akmenų. Mat čia nestinga akmeninių griūčių, o granitas tai juk akmuo kietas ir pasilieka ilgam. Paėję maždaug valandą priėjom mažą upeliuką, kuris kriokleliu leidosi žemyn iš ledynų į marias. Pasirodė, kad už poros žingsnių nuo kelio telkšojo mažas gryno vandens telkinėlis. Labai priminė lietuviškas sėdžiaukas, tik vanduo grynas kaip stiklas. Mūsų visų nuostabai teliknėlio vanduo buvo gan šiltas nors jis ir ištekėjo iš ledyno. Tikriausiai ledynas buvo gan toli ir per lygumas bei įšilusį granitą tekėdamas upeliuko vanduo suspėjo prisigerti saulės. Kur ledynas tiksliai buvo tai juk nežinia, nes granito sienos aukštis net keli šimtai metrų ir virš jos matyti tik dangus. Bet kokiu atveju, Nagliukui labai patiko po tą upeliuką braidyti. Mes tą baseiniuką atradom, kadangi Nagliukas kažkur paslydęs sušlapino savo kelnytes ir teko sustot jį perrengti. Sustojus aš nuėjau pripilti vandens ir aptikau šiltąjį vandens baseinėlį. Juokingiausia tai, kad naujai perrengtas Nagliukas vos priėjęs prie baseinėlio paslydo ant glotniai nušlifuoto granito ir kaip mat įkrito į vandenį bei sušlapo dar daugiau negu iš pradžių. Bet jis pas mus vyras labai išdidus ir kaip mat pradėjo poroti: "Tai juk nieko tokio, ... sušlapti tai juk nieko tokio." Prie mūsų netruko prisijungti japonų šeimyna su keturiais vaikais. Mažieji pradėjo čiuožinėti granitine čiuožykla, taškytis, juoktis ir šiaip lieti savo jaunatviškas gajas. Taip praleidom gerą pusvalandį, jei ne daugiau.

Pasidūkus--atgal į kelią! Dabar jau kelias kilo viršun, leidosi apačion, į kairę ir į dešinę suko vos ne kas žingsnis ir ėjimas jau nebe taku o granito nuolaužų lauku. Netrukę priėjom ir Wapama krioklius. Čia ir vėl puiki gaivinanti migla sukelta gyvastingojo upelio. Perėję tilteliais į kitą krioklio pusę visi trys sušlapom kone kiaurai, kadangi ta migla krito žemyn stipraus lietaus greičiu. Ta pusė, kuri buvo link krioklio atsukta--nors grežk! Nagliukas ir vėl savo: "Nieko tokio, tuoj išdžius" ir vis labai perdėtai norėdamas parodyti koks jis vyras ir kaip jis viską gali ir nieko nebijo. Suvalgėm pietų sumuštinius pasislėpę už uolos ir pailsėję bei pasidžiaugę vaizdais ilgai neužtrukdami patraukėm atgal.

Nagliukui labai sunku keliauti be kokio nors išmįslo. Jis pakeldavo kone kiekvieną akmenuką ir lazdą, pauostydavo veik visas gėlytes ir mums energingai rodydavo visus drugeliusč kirmėles ir driežiukus pakeliui. Paėjus vos dešimt minučių kažko sustojom eilinį kartą ir virš mūsų pasigirdo keli krentantys akmenukai. Pakėlėm galvas ir vos už 10 metrų tiesiai virš mūsų iš krūmų išniro mažas meškiukas. Dar kūdas ir pasišiaušusiais nuo žiemos kailiniais. Jis į mus per daug dėmesio nekreipė ir inirtingai kilnojo akmenis bei kniso žemę ieškodamas kažko pasmaližiaut. Mes jį iš apačios stebėjom gal kokias 5 minutes, kol jis pagaliau viską krūmų proskynoje ištyrinėjęs nuropojo aukštyn atgal į mišką. Pasirodo, kad parko administratoriai pataria arčiau 50 metrų prie meškiukų nesiartinti... Per vėlu ir, tiesą pasakius, mes prie jo nė per žingsnį nesiartinom. Nalabai galėjom, kad ir norėję būtume: tarp mūsų ir jo stati granito siena.
Tuo tarpu mažasis mūsų keliautojas kaip mat sugalvojo naują žaidimą: jis, atseit, bus driežiukas, tėtė meškiukas, o mama liūtas. Ir liūtas gaudo meškiuką su driežiuku, kai tuo tarpu pastrasis jau užsilipęs meškiukui ant nugaros. Šitaip žaidėm gan ilgai, kol pabalnotojo "meškiuko" greitis jau "driežiuko" nebepatenkino ir ropliukas nusileido išdykaut ant savo paties kojų. Jiedu su "liūtu" apsimėtė akmenim bei šakom, kol visą tą laiką Nagliukas lakstė pirmyn ir atgal kaip prisuktas. Deja, viskas pasibaigė gan greitai ir nelabai laimingai: bebėgdamas užkliuvo už akmens ir pargriuvęs ant nelygaus tako gan stipriai susimušė kelius. Ašarėlės kaip lietutis kapt kapt kapt į smėlį ir ant akmenų. Teko mamai ant pečių kraut "driežiuką" ir keliavom toliau. Laimei iki tunelio ir mašinos jau nebedaug likę, o priėjus tunelį išgąsdinom mažylį sakydami, kad aukščiausiai sėdinčius šikšnosparniai griebia, tai jis greitai savo skausmą ir nuovargį pamiršęs nusileido ant savo paties kojyčių. Taip ir pasiekėm mašiną.

Kelionė namo neįsimintina: siauri vingiuoti ir nepažymėti keliukai driekiasi mylių mylias per miškus ir laukymes. Labai apsidžiaugėm, kai pagaliau išvažiavom į pažįstamą San Francisco-Yosemite magistralę, nes be ženklų važiuojant miškais sunku pasakyti, kur gali nusibelst ir, svarbiausia, kada iš miško išvažiuosi. Pargrįžę tesugebėjom sukristi į lovas ir parpt iki ryto.