Muir miškas--tai amerikos nacionalinis monumentas prezidento Roosevelto taip paskirtas dar 1908-aisiais. O reikalas labai paprastas: šituos didžiulius medžius masiškai iškirto visoje vakarų pakrantėje ir kėsinosi į šitą paskutinį raudonmedžio mišką. Laimei jis nuo pasaulio buvo atitvertas aukšta kalnų vertine, bet žmogaus apetitas nepasotinamas ir protas gan didis. Taigi, netruko ir iki ten atvesti geležinkelį ir panižo gobšiem vyram kirvių geležtės. Laimei buvo ir kitokių žmonių, nes kitaip mūsų karta raudonmedžio sekvojų tikriausiai niekad nebūtų pamačiusi. Šiandien visame pasaulyje teliko vos keturi tokių galiūnų gojeliai. O dabar, Muir miškas sulaukia daugiau lankytojų negu Yosemite, Yellowstone ir Raudonmedžių nacionaliniai parkai sudėti visi kartu. Šitas kiekis ir įspūdingas ir kiek nemalonus: mes atsiradom prie įėjimo dar prieš vidurdienį, o mašinos kur statyt jau seniai nebebuvo. Teko kone kilometrą pėdint pėstute mašiną palikus tiesiai ant kelio.
Nuo įėjimo su miniom patraukėm gilyn į mišką. Gaivus pavėsis, sveikas spygliuočių kvapas ir aplinka tikrai nuostabi. Šitam parke seniausias medis virš tūkstančio ir dviejų šimtų metų amžiaus. Didžiuliai ryškiai tamsiai rudos ir net rausvos spalvos medžiai ir nedaug kas auga pamiškėje: taip tamsu. Deja, Nagliukas jau užtenkamai prisibendravo su suaugusiais ir jam vaikščiojimas po mišką neįpatingai kėlė ūpą. Jis mums užtaisė eilinį koncertą ir pareiškė, kad be naujai nupirkto žaisliuko niekur neis. Tikriausiai buvo pavargęs, nes pasiklausęs pusvalandį eigulio kalbos apie parko gamtą bei istoriją, jis savo zirzliukus pamiršo ir gyvai pašoko kilt į kalną. Mes pasirinkom ketverto mylių lanką virš raudonmedžio miško, iš kur turėjo ir vandenynas ir San Francisco matytis. Į viršų lipt virš mylios ir mažasis mūsų keliautojas savo paties kojytėm atvarė daugiau negu pusę kelio. Likusį teko nešt ... tai geras pirkinys ta kuprinė-nėšynė.
Takeliai mišku visiškai kitokie negu apačioj. Didžiausias skirtumas--minių stoka. Nedaug, oi nedaug kas mėgsta lašinius judinti ir dauguma pasitenkina pusvalandžio pasivaikščiojimu apačioj. Kas trečias sutiktas turistas kalbėjo angliškai su didžiuliu akcentu ir tikriausiai buvo iš užsienio.

Labai smagiai pasivaikščioję po senolių medžių mišką bei pažaidę slėpynių, be ypatingų nuotykių pasiekėm savo mašiną ir patraukėm dar toliau į vakarus įsitikinti, kad vandenynas vargiai matytas per miglą iš viršaus, iš tikrųjų ten tyvuliuoja. Kalniukais pakalnėmis privažiavom Amerikos greitkelį Nr. 1! Jis vingiuoja nuo Seattle miesto į pietus Ramiojo vandenyno žiauriai bangų nudaužyta pakrante. Pirmas sustojimas tai apžvalginė aikštelė virš Muir paplūdmio. Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įrengtas pabūklų ugnies taikymo žvalgybos bunkeris. Vienas į šiaurę nuo San Francisco, kitas į pietus ir sudėjus jų abiejų duomenis kartu galima labai taikliai leisti sviedinius į artėjantį priešą, kuris Amerikos žemės taip niekad vandeniu ir nepasiekė. O vieta tai parinkta labai gera. Iš čia į abi puses puikiai matosi Ramiojo vandenys. Galingas tas vandenynas ir net šitą ramią dieną galėjom aiškiai matyti besiduodančias bangas apačioj, kurios baltais purslais karts nuo karto nužerdavo pakranės akmenis ir uolas. Iš niekur nieko: vanduo ramus ramus kol nepasiekia pakrantės ir tada staiga nušluoja glotniai nugludintus luitus šlapia ranka. Taip pat ant šitos pakylos temperatūra staigiai nukrito ir prakaitavus miške, teko vilktis striukes. Nagliukas net pareikalavo, kad jį į miegmaišį suvyniotume, nes tikrai atšalo labai stipriai. Jis pasivadino dešrainiu.
Pavalgę šitoj žavioj vietoj patraukėm pirmuoju greitkeliu į šiaurę link Stinson paplūdmio, kuris Lietuvoje atitiktų mažiuką kurortėlį, kurio save parodyti siekiantys mafijozai nelanko. Panašus, tikriausiai į sovietmečio Juodkrantę ar Šventają, bet tikrai ne Palanga ir daug mažesnis negu Nida. Galvojom važiuoti iki įspūdingo Point Reyes švyturio, bet Stinson pasirodė toks jaukus, kad čia ir pasilikom iki saulėlydžio. Be to ir Nagliukas pagaliau susirado savo bendraamžių ir puolė juos kaip savaitę nevalgęs ryklys. Jis, mat, pripratęs kiauras dienas leisti su išdykaudamas su vaikais, o dabar jau nuo trečiadienio vien su savo mamyte ir tėveliu turėjo bendrauti. Pirma prasėdėjom apie pusvalandį, kol jis dūko vaikų žaidimų aikštelėje, o po to nuėjom ir prie vandenyno. Dar kartą-įspūdinga! Nagliukas labai nerimavo, kad jo neužpultų rykliai ir mes savo nuostabai perskaitėm ženklą skelbiantį, kad būtent čia dažnai lankosi Didysis Baltasis (Great White) ryklys, kuris yra žmones vos pusantro metro gylyje puolęs kaip tik šitoje vietoje. O tie baltieji rykliai užauga net iki 5-6 metrų ilgio! Gerai, kad vanduo ledinis ir maudytis tikrai per daug noro nebuvo. Braidyt--taip, būtinai, bet maydytis tai jau ačiū ne be vandens taip vadinamo "šliapiojo" kostiumo. Nagaliukui labai patiko lakstyti kelnes nusiėmus ir bėgioti nuo bangų. O bangos toj pakrantėj tikrai atsiranda iš niekur nieko. Nemažai žmonių plaukiojo ant lentų ir netrodė, kad čia daug kas ryklių baimintusi. Kiek pažaidęs su bangomis, Nagliukas netruko susirasti naują draugą ir ta proga ir mes susipažinom su jo tėveliais. Jei buvo iš Berkley miesto, kur yra žymus universitetas. Vyras mokino penktokus, o apie motinos užsiėmimą taip ir neišsiklausinėjom. Jei mums papasakojo apie savo nuolatines keliones, pasidalinom apie draugus, miestus, gyvenimą vakaruose ir vidurvakariuose, bei šiaip paplepėjom apie šį bei tą, kol laukėm besileidžiančios saulės ir dūkstančių vaikų. O saulutei nusileidus per kalnus atgal link San Francisco ir namo. Gaila, kad saulė ne į vandenį kaip Baltijoj, o į kalnus nusileido. Keista, nes mes juk vakarinėj pakrantėj, bet Reyes pusiasalis šitoj vietoj saugo pakrantę nuo tiesioginio Ramiojo vandenyno įtūžio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą