Yosemite 3: Glacier Point

Paskutinę atostogų dieną išsaugojo ambicingiausiąm žygiui ir didžiausiam išbandymui. Sumąstėm užvažiuoti autobusu į viršų iki Glacier Point, kuris pakyla ant uolos visą kilometrą tiesiai virš Yosemite slėnio. Nuo ten, palikę autobusą leisimės keturias ir pusę mylios į apačią. Pradžioj planavom lipt iš apačios į viršų, bet jau po pirmųjų kelionių su jauniausių mūsų iškylios dalyviu tai pasirodė per daug. Jis jau pas mus virš 40 svarų priaugęs ir net kuprinėje sėdėdamas vis dar nemoka susilaikyti ir nuolat ką nors išdarinėja. Vaikiška Madden kuprinė labai patogi ir netgi prašmatni-ji perveda visą svorį nuo pečių ant klubų ir ten vaiką laikyt bei laviruot daug lengviau. Bet, 40 svarų yra jau beveik 20 kilogramų ir su jais reikia skaitytis. Sprendimas labai lengvas: važiuojam į viršų ir leidžiamės į apačią. Savirgarbai pastiprinti nusprendėm užlipti į Sentinel viršukalnę, kuri budi maždaug 200 metrų į viršų nuo Glacier Point. Iki viršūnės ir atgal nuo Glacier Point 3 mylios kelio, taigi visai dienai susidės daugiau negu 7 ir pusė mylios bei 200 metrų kilimo bei virš 1100 metrų į apačią.

Iškeliavom lyg ir laiku, bet Yosemite pasiekėm pavojingai arti autobuso išvažiavimo laiko. Stotelėje atsiradom apie 10 minučių prieš kelionės pradžią, o dar reikėjo bilieto, išsipakuot ir pastatyti mašiną. Kaip visada, Laimė šypsojosi mums gausiai ir suspėjom padaryti viską. Važiavom ekskursiniu autobusu ir vairuotojas pasakojo apie visokius gamtinius ir istorinius Yosemite dalykus, bet garsiau čiauškėjo Nagliukas, kuriam sėdėjimas mašinoj tikrai nėra pats tinkamiausias užsiėmimas. Laimei šalia mūsų sėdėjo pora žvejų, kurie jam paskolino savo meškeres, o musinių meškerių ritės labai garsiai traška, kas nepasotinamą nuotykių ieškotoją keliom minutėm apramino. Gido visvien daug negirdėjom. Įsiminė tik toks faktas, kad prieš asfaltuotus kelius ir automobilius žmonės į Glacier point vežimais 7 valandas kildavo vien tam, kad pavalgyt pietus gamtoje ir pasigrožėt vaizdais. Sakė, kad ten tikrai gražu.

Pakilom iki Glacier Point per valandą ir jau pakeliui matėsi, kad tikrai bus įspūdinga. Ir buvo. Kai tik nusileidom nuo aukščiausios kelio vietos link Glacier Point apžvalginės aikštelės, atsivėrė nuostabiausi vaizdai. Jautėsi, kaip paveikslų galerijoj, nes apačioj puikavosi visas Yosemite slėnis. Visos žymiausios šio slėnio ikonos išdėliotos lyg figuros ant šachmatų lentos. Stovėk sau išsižiojęs ir žiūrėk, kiek tik telpa. Vienoj pusėj Half Dome, kitoj El Capitan, per vidurį galingas Yosemite krioklys ir Arkos. Kitur pasaulyje reikia užsakyt sraigtasparnį ir pakęst jo įkirų tratėjimą, o čia valanda kilimo autobusu ir sėdėk sau kiek tik nori bei džiaukis pasakiška aplinka. Tikrai pakęsčiau 7-ias valandas jaučių traukiamame vagone. Viršuje mes suradom pavėsį šalią kelio ir susėdom užkąst bei pasiruošt žygiui. Kaip mat prisistatė pilkosios voverės ir maldavo maisto. Dar nežinojom tada, bet negalima net ir tų voverių Yosemite maitinti ir joms davėm džiovintų vaisių ir riešutų. Viena net Nagliukui nykštį grybštelėjo, nes maistą ėmė tiesiogiai iš rankų. Aiškiai niekas nėra jų prieš tai šitaip maitinęs.
Užkandę, pasigrožėję vaizdais, pripyškinę nuotraukų ir dar pasirūpinę šokoladiniais ledais patraukėm į viršų link Sentinel Dome viršūnės. Pirma pusė kelio (apie kilometras) vedė per kedrų mišką, kuris labai priminė vakarykštį sekvojų mišką, bet vairuotojas perspėjo, kad šios dvi rūšys labai skirtingos. Labiausiai skirtumas matėsi kankorėžių dydyje. Sekvojų kankorėžiai maždaug nykščio dydžio, o čionykščių kedrų daugiau primena ananasus, negu lietuviškus pušų kankorėžius.

Pakilus virš medžių vėl atsivėrė nuostabūs Sierra Nevada kalnų virtinės vaizdai. Už kiekvieno posūkio vis naujas ir naujas, tad sunku buvo nuo fotoaparato mygtuko pirštus nuimti. Ypatingai įspūdingai atrodė Half Dome, kuris neveltui skaitomas žymiausiu Yosemite slėnio paminklu. Primena milūžinišką į viršų apvalėjančio kūgio formos granitinio pyrago pusę--lyg būtų čia pikniką šventę mitologiniai didžiūnai, kurie pusę torčiuko suvalgę, o kitą pamiršo. O be milžinų niekas kitas to torto įkąsti negali. Taip ir guli ant staltiesės numestas per tūkstantmečius.

Per valandą pakilom iki Sentinel Dome viršūnės. Žmonių čia nestigo, kaip ir persėjo visos brošiūros, bet tai mums netrukdė: vaizdai aplinkui tiesiog kvapą gniaužiantys. Pučia gaivus vėjelis. Paskuniai keli šimtai žingsnių iki viršukalnės visiškai pliku granitu lyg kažkas būtų kalno plikę asfaltu nuklojęs. Miniatiūriniuose tarpekliuose prasikalęs vienas kitas medelis ar krūmas, bet šiaip po kojom grynas granitas. Užlipus į patį viršų pasidarė aišku kodėl šitas pakilimas pavadinas Budinčiuoju: nuo viršūnės atsiveria 360 laipsnių vaizdas į visas ketrias pasaulio puses. Į rytus Sierra Nevada kalnų snieguotos viršūnės, į šiaurės vakarus kita pusė Yosemite slėnio paženklinta El Capitan bei Arkų luitais, Merced upės pradėtas slėnis driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, ir už nugaros Sierra Nevada prieškalnės. Sentinel viršukalnė gan plokščia ir gan plati--sakyčiau gero lengvosios atletikos stadijono dydžio, bet pačiame aukščiausiame taške lyg testamentas gamtos galiai guli žaibo pakirsta žymioji Jeffrey pušis. O gal ne tokia ji jau ir žymi, kadangi iš viršukalnėje gausiai susirinkusių žygiuotojų niekas išskyrus mane ja daug nesidomėjo. Atrodo, kad panašios nuomonės priklauso nuo to, kokią knygutę esi skaitęs prieš kelionę.

Pasidžiaugę vaizdais iki valios patraukėm atgal apačion. Laukė dar ilgas kelias, tad per daug atsipalaiduot negalėjom. Nusileidę atgal iki Glacier Point pasistiprinom vietinėj parduotuvėlėj, kuri iki trečios valandos sugebėjo išparduoti visus dešrainius ir mažutukui ilgai laukto skanėsto paragauti neteko. Pamidorų-basil sriuba jo ypatingai nesudomino, tai teko pasitenkinti čile su pupom, nes tuo pasirinkimas ir apsiribojo. Taigi, pasistiprinę ir užsipylę vandens patraukėm žemyn. Tuos septynis kilometrus galima apibūdint gan paprastai: vaje, vaje, kurgi tau! Sentinel višūnė ypatinga tuo, kad vaizdas atviras į visas puses, o Galcier Point tai visiškai vertikali kilometro aukščio uola, taigi jausmas ten gerokai pranoksta Vilniaus televizijos bokštą, daug aukščiau ir daug aplinkui gražiau. Kitaip sakant, vaizdas yra visiškai atviras--niekas niekas jo nevaržo į slėnio pusę. Leidimasis žemyn nuo Glacier Point link slėnio labai labai status ir baimės dėl mažutuko dar didesnės negu buvo vakar. Laimei takas gerokai platesnis bet tuo pačiu ir daug statesnis, kas rieškia kad jis turi daug lėčiau ir atsargiau eiti. Be to jam ėjimas greitai pabodo ir jis pasidavė atsisėsdamas tiačiui ant nugaros. Sunkiau man, bet tikrai saugiau visiem.

Kelias žemyn--tai nesibaigianti gyvatėle besisukanti pinutė: 10 metrų į vieną pusę, 20 atgal ir taip be galo be krašto. Iš viršaus mūsų niekas neaplenkė, o iš apačios sutikom tik porą pavienių žmogeliukų ar mažų grupelių. Šitas takas tikriausiai dažniau lankomas, bet matyt ne taip vėlai. Vaizdų žodžiu apsakyt neįmanoma. Mes su Nagliuku pusiaukelyje pradėjom rėkti "Nebegaliu daugiau to grožio pakęsti, užgęsinkint šviesas..." Juokais aišku, bet kiekvieną kartą apsukus eilinį gyvatinio kelio vingį vėl ir vėl tekdavo atsidusti ištariant "Tai bent!" Paprasčiausiai nuostabūs vaizdai, kaip pasaka! Nemanau, kad nuotraukos gali perduot tai, ką mes ten matėm ir patyrėm. Gražu jas pasižiūrėt, bet ten pačiam pabūt tai niekuo nepakeičiamas jausmas.

Kelionė žemyn užtruko apie dvi su puse valandas ir pasibaigė tam tikra prasme "kruvinai." Nusileidom atgal į slėnį ar atsipūtėm: kelionė baigta, atrodytų. Kad tik ne! Teliko perkirsti slėnį nuo pietinės kilpos atšakos iki šiaurinės, bet tarp jų tekėjo sraunioji patvinusi Merced upė. Nuo šymetinio lietaus ir sniego ji vis dar buvo gerokai patinus ir tarpais net išsiliejus per pievas. Na ką, mes sekam takelį. Deja tas takelis tai spastai. Ėjom ėjom ir priėjom vietą, kur kelias buvo užsemtas gal pusmetriu vandens. Aplink eit nelabai toli, tai pagalvojom, kad reikia apeit, o ne brist per šaltą nežinomą vandenį. Čia ir buvo lemtinga klaida. Kelias aplinkui vedė per jauną pušynėlį, kuriame mūsų tykojo gal milijonas piktų uodų. Neverta detalių čia išdėti, bet Nagliukas gailiai verkė, tėvai staigiai iš kuprinės traukė rūbus ir visi trys tikraja ta žodžio prasme lėkėm iš ten, kiek tik kojos nešė! O tie bjaurūs uodai tai tokie mažiukai, kad jų veik nesimato. Nesimato, bet greiti gyvatės ir iš paskos debesim ūžia ir skaudžiai skaudžiai kanda kur tik randa apnuogintos odos plyšelius. Kažkaip Lietuviški uodai daug draugiškesni: jie kažkokius nuskausminančius suleidžia prieš kraują siurbdami. Ne šitie. Kalifornijoj tokiem niekam jei laiko neturi.

Viskas gerai, kas gerai baigiasi ir mūsų pasaka baigiasi gražiai. Perėjom tiltą, išėjom į atvirą lauką ir uodų kaip nebūta. Tai kas kad iki mašinos dar visą mylią pėdint--be piktų uodų galim lengvai sukarti tuos paskutinius kelionės žingsnių tūkstančius. Tik mažiausiam mūsų keliautojui labai sugadino nuotaiką. Teko šeimą palikus tiačiui bėgt iki mašinos vienam.

Pasiekę mašiną buvom tiek pavargę, kad kelionės atgal į Oakdale net nepastebėjom, bet pargįžę visvien dar visi sušokom į karštąjį baseiną atmirkyti kojų ir perštinčių kaulų. Jau buvo tamsu, tai pasėdėt vėsų vakarą šiltam vandeny po ilgos dienos buvo tikra palaima.

Tuo ir pasibaigia mūsų nuotykiai vakarų pakrantėje. Ryte daiktai į lagaminus, mašina atgal pas savinikus, o mes į aerouostą bei namo. Lėktuvas vėlavo, Nagliuko aerouoste pirktas žaisliukas netrukęs sulūžo. Parskridę ilgai neradom autobuso į stovėjimo aikštelę, o suradę stotelėj laukėm jo beveik pusę valandos ... šiaip, gyvenimas puikus ir visi grįžom namo pavargę, patenkinti, ir svarbiausia sveiki bei gyvi. Dar daugiau ištroškę naujų kelionių ir nuotykių!

Muir Woods ir Stinton paplūdmys

Knygų ir draugų perspėti, sekmadienį nedrįsom grįžt į Yosemite parką. Sakė, kad savaigaliai ir vidurvasaris ten nelabai smagūs erdvės prasme. Paskutinę kelionę atidėjom pirmadieniui. Vietoj to, vėl patraukėm link San Francisco šiaurėje dunksančio sekvojų miško pavadinto John Muir vardu. John Muir--tai tas pats gamtininkas, kuris žūtbutinai kovojo prieš O'Shaugnessy užtvanką Hetch Hetchy slėnyje. Jis pasirūpino ir vakarų pakrantės sekvojų išsaugojimu.

Muir miškas--tai amerikos nacionalinis monumentas prezidento Roosevelto taip paskirtas dar 1908-aisiais. O reikalas labai paprastas: šituos didžiulius medžius masiškai iškirto visoje vakarų pakrantėje ir kėsinosi į šitą paskutinį raudonmedžio mišką. Laimei jis nuo pasaulio buvo atitvertas aukšta kalnų vertine, bet žmogaus apetitas nepasotinamas ir protas gan didis. Taigi, netruko ir iki ten atvesti geležinkelį ir panižo gobšiem vyram kirvių geležtės. Laimei buvo ir kitokių žmonių, nes kitaip mūsų karta raudonmedžio sekvojų tikriausiai niekad nebūtų pamačiusi. Šiandien visame pasaulyje teliko vos keturi tokių galiūnų gojeliai. O dabar, Muir miškas sulaukia daugiau lankytojų negu Yosemite, Yellowstone ir Raudonmedžių nacionaliniai parkai sudėti visi kartu. Šitas kiekis ir įspūdingas ir kiek nemalonus: mes atsiradom prie įėjimo dar prieš vidurdienį, o mašinos kur statyt jau seniai nebebuvo. Teko kone kilometrą pėdint pėstute mašiną palikus tiesiai ant kelio.

Nuo įėjimo su miniom patraukėm gilyn į mišką. Gaivus pavėsis, sveikas spygliuočių kvapas ir aplinka tikrai nuostabi. Šitam parke seniausias medis virš tūkstančio ir dviejų šimtų metų amžiaus. Didžiuliai ryškiai tamsiai rudos ir net rausvos spalvos medžiai ir nedaug kas auga pamiškėje: taip tamsu. Deja, Nagliukas jau užtenkamai prisibendravo su suaugusiais ir jam vaikščiojimas po mišką neįpatingai kėlė ūpą. Jis mums užtaisė eilinį koncertą ir pareiškė, kad be naujai nupirkto žaisliuko niekur neis. Tikriausiai buvo pavargęs, nes pasiklausęs pusvalandį eigulio kalbos apie parko gamtą bei istoriją, jis savo zirzliukus pamiršo ir gyvai pašoko kilt į kalną. Mes pasirinkom ketverto mylių lanką virš raudonmedžio miško, iš kur turėjo ir vandenynas ir San Francisco matytis. Į viršų lipt virš mylios ir mažasis mūsų keliautojas savo paties kojytėm atvarė daugiau negu pusę kelio. Likusį teko nešt ... tai geras pirkinys ta kuprinė-nėšynė.

Takeliai mišku visiškai kitokie negu apačioj. Didžiausias skirtumas--minių stoka. Nedaug, oi nedaug kas mėgsta lašinius judinti ir dauguma pasitenkina pusvalandžio pasivaikščiojimu apačioj. Kas trečias sutiktas turistas kalbėjo angliškai su didžiuliu akcentu ir tikriausiai buvo iš užsienio. Mes sėkmingai pasiekėm Panorama taką ir godžiai apsisukom tikėdamiesi išvysti puikų vaizdą. Deja, ir vandenynas ir San Francisco buvo praryti pilko rūko. Neaišku, ar tai buvo gamtos ar žmogiškos veiklos apsireiškimas, bet apie Kalifornijos oro teršimą kalbos sklinda labai plačiai. Visvien labai gražu viršuj ir mums lietuviams ypatingai įspūdinga, kadangi Lietuva--vertikaliai nepasižyminti žemė. Tikriausiai dėl šito gamtinio stygiaus taip šauniai auga mūsų krepšinis. O iš čia labai labai susikaupus galėjai pamatyti Ramiojo vandenyno bangų kertes apačioje. Ką padarysi, pasukom į rytus, kur takelis vedė kalnų virtinės viršumi atgal link stovėjimo aikštelės. Takelis išmintas gan stačios įkalnės viršuje, tai gerokai būgštavom dėl staiga vėl atgijusio nutrūktgalvio Nagliuko, kursi ūmai užsikrėtė juodojo aukso paieškomis (paprasti juodi titnagiukai). Jis nekantriai zujo pirmyn atgal nosį į žemę įbedęs, o čia vienas žingsnis ne į tą pusę, vienas netikėtas akmuo už kurio galima užkliūti ir galima lengvai susižeisti arba net galtutinai galvą nusisukti. Tik atrodo, kad baugu buvo tik tėveliam: mūsų strakaliuką daugiau domino visokia pagaliukai ir vabaliukai. Jis savo dėmesį sutelkė juodojo aukso paieškoms.

Labai smagiai pasivaikščioję po senolių medžių mišką bei pažaidę slėpynių, be ypatingų nuotykių pasiekėm savo mašiną ir patraukėm dar toliau į vakarus įsitikinti, kad vandenynas vargiai matytas per miglą iš viršaus, iš tikrųjų ten tyvuliuoja. Kalniukais pakalnėmis privažiavom Amerikos greitkelį Nr. 1! Jis vingiuoja nuo Seattle miesto į pietus Ramiojo vandenyno žiauriai bangų nudaužyta pakrante. Pirmas sustojimas tai apžvalginė aikštelė virš Muir paplūdmio. Antrojo pasaulinio karo metais ten buvo įrengtas pabūklų ugnies taikymo žvalgybos bunkeris. Vienas į šiaurę nuo San Francisco, kitas į pietus ir sudėjus jų abiejų duomenis kartu galima labai taikliai leisti sviedinius į artėjantį priešą, kuris Amerikos žemės taip niekad vandeniu ir nepasiekė. O vieta tai parinkta labai gera. Iš čia į abi puses puikiai matosi Ramiojo vandenys. Galingas tas vandenynas ir net šitą ramią dieną galėjom aiškiai matyti besiduodančias bangas apačioj, kurios baltais purslais karts nuo karto nužerdavo pakranės akmenis ir uolas. Iš niekur nieko: vanduo ramus ramus kol nepasiekia pakrantės ir tada staiga nušluoja glotniai nugludintus luitus šlapia ranka. Taip pat ant šitos pakylos temperatūra staigiai nukrito ir prakaitavus miške, teko vilktis striukes. Nagliukas net pareikalavo, kad jį į miegmaišį suvyniotume, nes tikrai atšalo labai stipriai. Jis pasivadino dešrainiu.

Pavalgę šitoj žavioj vietoj patraukėm pirmuoju greitkeliu į šiaurę link Stinson paplūdmio, kuris Lietuvoje atitiktų mažiuką kurortėlį, kurio save parodyti siekiantys mafijozai nelanko. Panašus, tikriausiai į sovietmečio Juodkrantę ar Šventają, bet tikrai ne Palanga ir daug mažesnis negu Nida. Galvojom važiuoti iki įspūdingo Point Reyes švyturio, bet Stinson pasirodė toks jaukus, kad čia ir pasilikom iki saulėlydžio. Be to ir Nagliukas pagaliau susirado savo bendraamžių ir puolė juos kaip savaitę nevalgęs ryklys. Jis, mat, pripratęs kiauras dienas leisti su išdykaudamas su vaikais, o dabar jau nuo trečiadienio vien su savo mamyte ir tėveliu turėjo bendrauti. Pirma prasėdėjom apie pusvalandį, kol jis dūko vaikų žaidimų aikštelėje, o po to nuėjom ir prie vandenyno. Dar kartą-įspūdinga! Nagliukas labai nerimavo, kad jo neužpultų rykliai ir mes savo nuostabai perskaitėm ženklą skelbiantį, kad būtent čia dažnai lankosi Didysis Baltasis (Great White) ryklys, kuris yra žmones vos pusantro metro gylyje puolęs kaip tik šitoje vietoje. O tie baltieji rykliai užauga net iki 5-6 metrų ilgio! Gerai, kad vanduo ledinis ir maudytis tikrai per daug noro nebuvo. Braidyt--taip, būtinai, bet maydytis tai jau ačiū ne be vandens taip vadinamo "šliapiojo" kostiumo. Nagaliukui labai patiko lakstyti kelnes nusiėmus ir bėgioti nuo bangų. O bangos toj pakrantėj tikrai atsiranda iš niekur nieko. Nemažai žmonių plaukiojo ant lentų ir netrodė, kad čia daug kas ryklių baimintusi. Kiek pažaidęs su bangomis, Nagliukas netruko susirasti naują draugą ir ta proga ir mes susipažinom su jo tėveliais. Jei buvo iš Berkley miesto, kur yra žymus universitetas. Vyras mokino penktokus, o apie motinos užsiėmimą taip ir neišsiklausinėjom. Jei mums papasakojo apie savo nuolatines keliones, pasidalinom apie draugus, miestus, gyvenimą vakaruose ir vidurvakariuose, bei šiaip paplepėjom apie šį bei tą, kol laukėm besileidžiančios saulės ir dūkstančių vaikų. O saulutei nusileidus per kalnus atgal link San Francisco ir namo. Gaila, kad saulė ne į vandenį kaip Baltijoj, o į kalnus nusileido. Keista, nes mes juk vakarinėj pakrantėj, bet Reyes pusiasalis šitoj vietoj saugo pakrantę nuo tiesioginio Ramiojo vandenyno įtūžio.

Sedona, Jamestown ir Dūsaujantis urvas

Šeštadienį nusprendėm praleisti Oakdale apylinkėje. Pirmu reikalu aplankėm Hershey šokolado gamykloje įsikūrusį muziejų. Pasirodo, kad ponas Hershy (tubūt žymiausias Amerikos šokolado gamintojas dar ir šiandien) paklojo savo firmos pagrindus su karamele ir pardavęs sėkmingą karamelės biznį daug rizikuodamas nusipirko eskpermentines vokiškas šokolado stakles iš parodos. Jis šokolado neišrado, bet padarė jį prieinamą masėms ir tapo vienu iš sėkmingiausių to meto biznierių išnaudodamas rinkos plotį! Iki jo, šokoladas tebuvo prieinamas tik aristokratam ir šiaip pasiturintiem pirkėjam.

Po šokolado dozės, pasigrožėję kaubojaus statula (Oakdale save vadina pasaulio kaubojų sostine) patraukėm link Sedona, kur laukė grynai turistiniai miestukai su daugybe parduotuvių, restoranų ir muziejų. Sedona--tai senas auksakasių miestas, kurs auksui pasibaigus verčiasi grynai turizmu. Pirmam apsilankymui pasirinkom kelionę garvežiu Jamestauno apylinkėmis. Garvežys gamintas dar 19 amžiuj: 1897! Tiksliau ne pasirinkom patys, o tokia mama su vaikais įsiūlė. Anot jos, sūnus, kuriam jau 23 metai dar ir dabar prisimena pasivažinėjimą tuo traukiniu vaikystėje. Garvežys Nr. 28 mus pavėžino senuoju auksakasių geležinkeliu ir pasirodo, kad Jamestauno rajonas--tai vienas iš turtingiausių aukso telkinių visoje Kalifornijoje. Viskas jau seniai iš ten iškasta, bet ir šiom dienom žmonės dar vis randa grynuolių. Vos prieš porą metų bevaikščiodamas žmogelis čia rado 6 svarų aukso luitą! Gan smagu ir įdomu, bet man atrodo, kad Nagliukas šito pasivažinėjimo jau dabar nebeprisimena...

Pasiklausėm vietinės istorijos ir patraukėm link Dūsaujančio urvo. Dūsaujančiu jį praminė vietiniai indėnai, nes iš to požeminio urvo dažnai buvo girdėt graudūs garsai. Urve varvančio vandens aidai per siaurus įėjimo tarpeklius išeina atodūsio garsais. Pats urvas didžiulis ir visas po žeme. Yra trys atskiros dalys ir giliausia siekia virš 400 nuo paviršiaus. Įėjimas į urvą labai siauras bet netrukus atsiveria didžiulė ertmė. Savininkai giriasi, kad į tą ertmę galima lengvai sutalpinti visą Laisvės statulą iš Naujojo Jorko. Besileidžiant statčiais laiptais tarp urvo sienų Nagliukas gerokai išsigando ir pareiškė, kad į apačią jis jokiu būdu nesileis. O nuo ertmės viršaus iki apačios apie 200 pėdų siaura metaline srtaigtine laiptine. Nagliukas pamatė kelis žmones, kurie iš urvo viršaus į apačią leidosi virvėmis ir tikriausiai pagalvojo, kad ir mes ji pririšę numesim į apačią. Teko priminti mažajam, kad jis jau didelis berniukas ir dideli berniukai vien dėl baimės nuotykių neatsisako. Suveikė! Lipo žemyn išdidžiai pakėlęs galvą, bet rankytės tvirtai laikėsi tiatį ir spaudė laiptinės rankenas. Gal jį viršuje išgąsdino žmonių bei gyvulių kaulai, kuriuos urvo savininkai surado ertmės apačioje. Atrodo, kad senais laikais buvo gan lengva per siaurąją skylę įkristi ir įkritus išgyvent vilčių buvo tikrai nedaug. Jei ir išlikai gyvas po kritimo, išlipt patamsyje nedaug vilčių. Prie įėjimo puikavosi 13 tūkstančių metų amžiaus senumo mergaitės kaukuolė... Pats urvas irgi gan įspūdingas: baltų, rudžių spalvos ir kitokių spalvu stalagtitai ir stomalgitai. Didžiuliai ir įdomūs: vienas kaip grybas, kitas kaip angelas, bet daugiausia kaip varvekliai tik kad jiems užaugt užtrunka tūkstančius metų.

Išėję atgal į paviršių pabendravom su didžiule balta papūga, kuri anot reklaminio ženklo turėjo su mumis kalbėti, bet Nagliukui atsakė tik cypavimu. Gan smagus paukštis ir tikrai su mumis bendravo, kad ir ne žodžiu. Priedo, Nagliukas dar nurovė akmenį su kristalais viduje. Parduotuvėlėje prie įėjimo jie skaldė maždaug kumščio dydžio akmenis. Nežinau, ar visi akmenys tokie, bet iš jų dėžės akmenį išėmus bei praskėlus viduje pamatydavai stebuklingą pasaulį. Mes matėm kaip vaikai praskėlė gal 5 tokius akmenukus ir vienas už kitą gražesni: tai balti, tai rausvi, tai purpuriniai. Pardavėjas vis kartojo jauniesiems pirkėjams: "Tu pirmas pamatysi, kas to akmens viduej!" Ir teisybė--juk šimtus tūkstančių metų to akmens vidaus niekas nėra matęs, o darbar jaunos rankos ir akys atveria tą vidinį grožį visiems. Kaip gi galėjom mes atsisakyti tokio žesto už penkis rublius.

Pakeliui atgal surizikavom dar kartą ir sustojom pavalgyt meksikietiškam restorane Sedonoje. Šį kartą pasisekė. Aušra teigė, kad tai buvo geriausias jos bet kada ar bet kur valgytas meksikoniškas maistas. Net Nagliukas, kuris prieš įeidamas užstatė gerą sceną, valgė fahitas net apsilaižydamas. Tereikėjo nulaižyti aštrų padažą, kuris jam buvo per daug aitrus.
Namo vėl grįžom anksčiau ir smagiai paišdykavom lauko baseinuose. Vienas šildomas ir Nagliukas tą pasivadino savo namais. Šaltas daug didesnis ir didyjį atidavė man. O svarbiausia tai juk iš vieno į kitą lakstyti be sustojimo į svečius!

San Francisco

Po dviejų žygių nusprendėm kiek pailsėt ir patraukėm į vakaraus link didingojo San Francisco miesto. Dieną link vandenyno važiuojant kelias atrodė visiškai kitoks negu pirmąją naktį: šalia kelio be pertraukos driekėsi kultyvuoti įvairiausių medžių bei krūmų laukai. Visiškai ne tas vaizdas, kaip keliaujant į rytus. Neveltui Kalifornija--Amerikos vaisių sostinė. Maži miestukai kol pasiekėm I-205, kur vėl pasirodė kalniukai. Kalniukų viršūnės nusėtos vėjo malūnais, kurie kaliforniečiams renka vėjo energiją ir su ją aprūpina elektra namus. Plikos kalnų viršūnės stepėje--vėl anė medelio aplink. Sąlygos lyg ir geros nes dauguma malūnų gan gyviai sukosi.
Įkvėpti gamtosauginės minties nusprendėm, kad mūsų "tankas" ryja per daug benzino ir šiaip yra gan nepatogus ir nepaslankus aparatas. Net dabar važiuojan lygiu greitkeliu išnuomotasis Ford Eksplorer suviškindavo galoną degalų kas 17 mylių. Gan liūdnas paveikslas palyginus su namuose palikta Honda, kuri su vienu galonu sukaria virš 30 mylių. Priedo siauraisiais kalnų keliukais su minkštuoju Eksploreriu važiuot ne taip jau smagu, mat jo amortizacija gan palaidai nustatyta ir būdamas sunkus bei aukštas šitas Fordas gerokai siūbuoja kiekviename posūkyje. Lyg pagėręs šiek tiek būtų. Priedo dar Aušrytė išreiškė potraukį Džipui. Paporojom paporojom ir apsisprendėm--atgal į aerouostą! Ten atsirasti užtruko šiek tiek laiko, kadangi Nagliukas pamatė namus primenančią McDonalds uždarą žaidimų aikštelę. Sustojom gerai valandai ir per tą laiką mažiukas susirado naują gerą draugą, su kuriuo iš visos širdies išsidavė plasmasiniuose aikštelės vamzdžiuose. Taigi, aerouoste atsiradom jau apie vidurdienį. Po šiek tiek užtrukusių derybų pagaliau gavom tai, ko pageidavom: baltas kaip pienas Džipas Laisvė! (Liberty). Gražus ir daug mažesnis palyginus su Fordu. Kietas it neprinokęs obuolys, nes su kiekvienu kelio gauburėliu viskas viduje skambėjo kaip kapeikos tuščioje skardinėje. Išvažiavus į greitkelį daug geriau: mašina daug lenvesnė, apsukresnė ir tikrai patogi. Vairuoti taip pat lengviau, nes šitas daug arčiau mums gerai pažįstamos mašinų kategorijos. Deja, degalus vis tiek rijo negailestingai: pasitaisėm tik iki 22 mylių už vieną galoną. Visvien sutaupom po galoną kas 5 mylias, o tai jau nemažai.

Netrukę pervažiavom I-80 tiltą iš Oakland į San Francisco ir San Francisco įlankos vakarine pakrante pasukom link Rusų kalvos. Rytinė San Francisco puse tai nesibaigiantys dokai. Kai kurie dar naudojami laivų, bet didžioji dauguma paversti sandėliais, parduotuvėmis, muziejais ir taip toliau ... kitaip sakant turistų spąstai. Žmonių kaip skurzdžių, oras puikus tik dūmų migla kiek temdė nuotaiką. Rusų kalva tai kalnuočiausias ir tikriausiai žymiausias San Francisco rajonas visai šalia kiniečių miestelio. Pirmą kartą lipant į vieną iš tų stačiųjų San Francisco kalvų Broadvėjaus gatve net nesitikėjo, kad mašina iš vis užvažiuos, ant tiek statu. Tačiau abiejose kelio pusėse pristatyta pilna mašinų, tai reiškia, kad turėtų viskas būt tvarkoj. Užvažiavus į kalną dar geriau, nes kitoje pusėje jau prasideda tikrieji Rusiški kalniukai (čia Amerikietiški kalneliai atrakcijonuose vadinasi Rusiškais kalneliais). Visai nenuostabu būtų, jei būten iš čia ir yra kilęs tas pavadinimas. Užvažiavus į višų labai rimtai pasijauti, kaip atrakcinonio keltuvo viršuje. Rankos vairą stipriai spaudžia ir koja stabdžių neapleidžia. Baugu, bet tuo pačiu ir smagu. Nagliukas jau kokį pusvalandį snaudė McDonalds prisidūkęs, tai mes pasivažinėjom amerikoniškais rusiškais kalniukais ir turistų numylėtaja Lambert gatve. Lambert blokas tikriausiai buvo per status, kadangi gatvė žemyn leidžiasi gyvatėle. Pilna turistų su mašinom ir su fotoaparatais. Pati gatvelė tikrai gražiai sutvarkyta, apželdinta ir gėlėm apsodinta. Šiaip tai ji juk paprasta gyvenamoji gatvė ir abiejose pusėse gražūs keliaaukščiai namai. Labai netgi gražūs! Lambert viršuje atsiveria nuostabi baltojo San Francisco panorama su San Francisco įlanka, Alkatraz kalėjimo sala bei kalnais kitoje įlankos pusėje. Per patį vidurį apžvalginis Coit bokštas. Baltas...

Kiek pasivažinėjus prabudo mažasis nuotykių ieškotojas ir nusprendėm pavalgyt. Laimei buvome visai šalia kinietiško rajono, tai ten ir patraukėm. Užklydom į Stockton gatvę, kurioje pasijautėm gan keistai, nes didžiulėje spūstyje buvo vieninteliai balti žmonės pačiame kinietiško turgaus viduryje. Pardavinėjo viską tiesiai ant šaligatvio ir dauguma pardavinėjamų maisto produktų buvo visiškai mums nepažįstami. Dar kiti buvo pažįstami, tik nesinorėjo jų atpažinti. Kiniečiai mat mėgsta tokius dalykus kaip vištos ir triušių pėdos, žarnos, smegenys bei skrandžiai... Taip pat ir kvapas gatvėje buvo gan slogus, nes dauguma parduodamų šviežių prekių buvo tiesiai iš vandenyno. Gerokai nešė tuo specifiniu "bloguoju" žuvies kvapu. Praėję vos kelis blokus nusprendėm iš to turgaus sukti ir laimės ieškoti kitur. Aušra netruko surasti vakarietiškai atrodantį kinietišką restoraną, kuriame skaniai pavalgėm visi trys! Tikrai ne vietinių restoranas, nes labai švarus, pustuštis pačiame dim sum laikotarpio įkarštyje ir lankomas vien baltų žmonių. Tikriausiai jau atsivalgėm "tikro" maisto Groveland pas meksikiečius.

Pavalgius nusileidom dar kartą Lombard gatve ir patraukėm link Coit bokšto pasižiūrėti miesto iš viršaus. Stačiu kalnu žemyn ir po to atgal taip pat aukštyn. Įdomu, ar žmonės, kurie tam Rusiškos kalvos rajone gyvena yra sveikesni, nes turi tiek po kalnus vaikščiot? O mes nupėdavom iki bokšto ir keltuvu užvažiavom į viršų. Deja ten langai labai jau siauri ir stiklai nešvarūs, taip kad vaizdas iš viršaus tik vidutiniškas. Dauguma namų San Francisco panašiai kaip Casa Blanca. Tik vienas naujas rajonas tradicinės plytų spalvos. Bokšto viršūnė nė vienam per didelio įspūdžio nepadarė. Smagiausia tikriausiai buvo kelionė į viršų keltuvu, kur su Nagliuku juokavo keltuvo operatorė. Ji mat žaismingai grąsino iš jo atimti saldainius, ir mažiukui tai sukėlė daug džiaugsmo.

Pasižvalgę patraukėm atgal ir nusprendėm tądieną pabaigti ankščiau. Neužsibuvę patraukėm namo. Grįžom kiek paklaidžioję Kalifornijos greitkelių labirintais, bet dar suspėjom įšokti į šalia mūsų viešbutuko lauke esantį baseiną ir smagiai atsigavom. Net Naglis, kuris šiaip vandens privengia, įlipęs iki kaklo džiaugėsi gaiva.

Yosemite 2: Hetch Hetchy

Išsiropštėm iš lovos dar padoriu laiku ir nusprendėm, kad šiandien lipsim į kalną: Glacier Point viršukalnę, iš kur geriausi vaizdai atsiveria virš Yosemite slėnio. Deja, bevažiuodami supratom, kad nespėsim į autobusiuką, kuris ten veža keliautojus, tad, nenorėdami per daug važinėt ir bereikalingai vaikščiot, greitai pakeitėm planus ir pasukom į šiaurę, kur dungso Hetch Hetchy užtvankos surinkti vandenys. Šios marios - tai gan žymios praeito šimtmečio pradžioje vykusios gamtininkų ir miestininkų kovos su įstatymleidžiais paseka. John Muir, žymus vakarų Amerikos gamtosaugininkas, mirė dieną po to, kai Kongresas priėmė nutarimą šitą užtvanką pastatyti.
Nuvažiavus gan aiškiai matosi kodėl žmogus tiek pergyveno. Dar ir dabar, kai didžioji kanjono dalis jau yra užlieta vandeniu, virš to vandens kyla įspudingos granito uolos ir žemyn bilda baltutėliai kriokliai. Kalona Rock granito kūgis - tai viso mūsojo Šatrijos "kalno"aukščio akmeninė kupeta vandens telkinio pietryčiuose. Kitoj pusėj nuo viršukalnės didžiulis Wapama krioklys. Ežero šiaurinėje pakrantėje padarytas takelis, kuris veda dvi su puse mylios iki to krioklio. Labai įspūdingas pasivaikščiojimas ir, kas svarbiausia, daug mažiau turistų palyginus su slėniu.

Atvažiavę pirmu reikalu pasistiprinom ir Nagliukas dar susigalvoju užsiropšti ant kokio 30-ties metrų aukščio akmens. Po to, kertam užtvenktą Tolumne upę per 1922-aisiais užbaigtą O'Shaugnessy užtvanką, tada tuneliu ir į kelionę. Tunelis Nagliukui buvo šiek tiek baisus, bet tereikėjo priminti, kad jis didelis berniukas ir drąsus. Iš pradžių kelias gan lygus, bet jis netrukęs pradėjo kilnotis aukštyn bei leistis atgal į apačią. Taip pat kelyje kuo toliau tuo labiau daugėjo nelygumų bei akmenų. Mat čia nestinga akmeninių griūčių, o granitas tai juk akmuo kietas ir pasilieka ilgam. Paėję maždaug valandą priėjom mažą upeliuką, kuris kriokleliu leidosi žemyn iš ledynų į marias. Pasirodė, kad už poros žingsnių nuo kelio telkšojo mažas gryno vandens telkinėlis. Labai priminė lietuviškas sėdžiaukas, tik vanduo grynas kaip stiklas. Mūsų visų nuostabai teliknėlio vanduo buvo gan šiltas nors jis ir ištekėjo iš ledyno. Tikriausiai ledynas buvo gan toli ir per lygumas bei įšilusį granitą tekėdamas upeliuko vanduo suspėjo prisigerti saulės. Kur ledynas tiksliai buvo tai juk nežinia, nes granito sienos aukštis net keli šimtai metrų ir virš jos matyti tik dangus. Bet kokiu atveju, Nagliukui labai patiko po tą upeliuką braidyti. Mes tą baseiniuką atradom, kadangi Nagliukas kažkur paslydęs sušlapino savo kelnytes ir teko sustot jį perrengti. Sustojus aš nuėjau pripilti vandens ir aptikau šiltąjį vandens baseinėlį. Juokingiausia tai, kad naujai perrengtas Nagliukas vos priėjęs prie baseinėlio paslydo ant glotniai nušlifuoto granito ir kaip mat įkrito į vandenį bei sušlapo dar daugiau negu iš pradžių. Bet jis pas mus vyras labai išdidus ir kaip mat pradėjo poroti: "Tai juk nieko tokio, ... sušlapti tai juk nieko tokio." Prie mūsų netruko prisijungti japonų šeimyna su keturiais vaikais. Mažieji pradėjo čiuožinėti granitine čiuožykla, taškytis, juoktis ir šiaip lieti savo jaunatviškas gajas. Taip praleidom gerą pusvalandį, jei ne daugiau.

Pasidūkus--atgal į kelią! Dabar jau kelias kilo viršun, leidosi apačion, į kairę ir į dešinę suko vos ne kas žingsnis ir ėjimas jau nebe taku o granito nuolaužų lauku. Netrukę priėjom ir Wapama krioklius. Čia ir vėl puiki gaivinanti migla sukelta gyvastingojo upelio. Perėję tilteliais į kitą krioklio pusę visi trys sušlapom kone kiaurai, kadangi ta migla krito žemyn stipraus lietaus greičiu. Ta pusė, kuri buvo link krioklio atsukta--nors grežk! Nagliukas ir vėl savo: "Nieko tokio, tuoj išdžius" ir vis labai perdėtai norėdamas parodyti koks jis vyras ir kaip jis viską gali ir nieko nebijo. Suvalgėm pietų sumuštinius pasislėpę už uolos ir pailsėję bei pasidžiaugę vaizdais ilgai neužtrukdami patraukėm atgal.

Nagliukui labai sunku keliauti be kokio nors išmįslo. Jis pakeldavo kone kiekvieną akmenuką ir lazdą, pauostydavo veik visas gėlytes ir mums energingai rodydavo visus drugeliusč kirmėles ir driežiukus pakeliui. Paėjus vos dešimt minučių kažko sustojom eilinį kartą ir virš mūsų pasigirdo keli krentantys akmenukai. Pakėlėm galvas ir vos už 10 metrų tiesiai virš mūsų iš krūmų išniro mažas meškiukas. Dar kūdas ir pasišiaušusiais nuo žiemos kailiniais. Jis į mus per daug dėmesio nekreipė ir inirtingai kilnojo akmenis bei kniso žemę ieškodamas kažko pasmaližiaut. Mes jį iš apačios stebėjom gal kokias 5 minutes, kol jis pagaliau viską krūmų proskynoje ištyrinėjęs nuropojo aukštyn atgal į mišką. Pasirodo, kad parko administratoriai pataria arčiau 50 metrų prie meškiukų nesiartinti... Per vėlu ir, tiesą pasakius, mes prie jo nė per žingsnį nesiartinom. Nalabai galėjom, kad ir norėję būtume: tarp mūsų ir jo stati granito siena.
Tuo tarpu mažasis mūsų keliautojas kaip mat sugalvojo naują žaidimą: jis, atseit, bus driežiukas, tėtė meškiukas, o mama liūtas. Ir liūtas gaudo meškiuką su driežiuku, kai tuo tarpu pastrasis jau užsilipęs meškiukui ant nugaros. Šitaip žaidėm gan ilgai, kol pabalnotojo "meškiuko" greitis jau "driežiuko" nebepatenkino ir ropliukas nusileido išdykaut ant savo paties kojų. Jiedu su "liūtu" apsimėtė akmenim bei šakom, kol visą tą laiką Nagliukas lakstė pirmyn ir atgal kaip prisuktas. Deja, viskas pasibaigė gan greitai ir nelabai laimingai: bebėgdamas užkliuvo už akmens ir pargriuvęs ant nelygaus tako gan stipriai susimušė kelius. Ašarėlės kaip lietutis kapt kapt kapt į smėlį ir ant akmenų. Teko mamai ant pečių kraut "driežiuką" ir keliavom toliau. Laimei iki tunelio ir mašinos jau nebedaug likę, o priėjus tunelį išgąsdinom mažylį sakydami, kad aukščiausiai sėdinčius šikšnosparniai griebia, tai jis greitai savo skausmą ir nuovargį pamiršęs nusileido ant savo paties kojyčių. Taip ir pasiekėm mašiną.

Kelionė namo neįsimintina: siauri vingiuoti ir nepažymėti keliukai driekiasi mylių mylias per miškus ir laukymes. Labai apsidžiaugėm, kai pagaliau išvažiavom į pažįstamą San Francisco-Yosemite magistralę, nes be ženklų važiuojant miškais sunku pasakyti, kur gali nusibelst ir, svarbiausia, kada iš miško išvažiuosi. Pargrįžę tesugebėjom sukristi į lovas ir parpt iki ryto.

Yosemite 1: Slėnis

Šiandien--pirma kelionė į Yosemite parką. Kelionės ilgis išaugo nuo 60 iki kone 100 mylių ir pasirodė, kad ne greitkeliu, o 45 mylių per valandą greičiu teks keliauti ir tai neįskaitant tų kelio ruožų, kur teks kilt į kalnus gyvate besirangančiu keliu. Painu. Planavom, kad parką pasieksim per valandą, kas atrodė ne taip jau blogai. Pasirodė, kad valanda tai tik iki parko ribų privažiuot, o įvažiavus vidun viskas sulėtėja dar du kartus. Iki Yosemite slėnio virš 90 mylių!

Išsijudinom gan greitai ir visiškai neįspūdingai papusryčiavę vietinėj viešbučio seserinėj valgyklėlėj kelyje atsiradom jau apie 10 valandą ryto. Pirmos 30 mylių driekėsi kalvotom lygumom, kurios Lietuvoj tikriausiai būtų vadinamos kalnais. Visur nudžiuvusi žolė, nors lietaus čia lyg ir nestinga. Atrodo, kad dirva nedėkinga ir tas vanduo paskatinęs žolės augimą kaip mat prapuola po žeme. Karts nuo karto pakelėse atsiveria akmenų laukai: atrodo, kad kaip tik tose vietose ir ištirpo besitraukiantis ledynas lyg grėblys palikęs atsivilktus luitus. Kalvos (ar kalnai) taip pat labai keisti, kadangi styro ant plyno lauko: kelias važiuoja lyguma, o 30 ar 50 metrų skardžiai kyla beveik tiesiai į viršų kaip baldai naumuose nuo kilimo.

Privažiavę sankryžą pasukom į pietus ir netrukus atsiradom prie Don Pedro ežero. Labai gražus ir didelis vandens telkinys įspraustas tarp žemės pakilimų, kurie jau ir čionykščias matais jau tikriausiai nusipelnė kalniukų vardo. Sustojom pažiopsot. Karšta. Tad ilgai ir nestovėjom, kadangi laikas nelaukia, o prieky kelionės tikslas.

Atgal į Fordo Tyrinėtoją ir šaunam į viršų. Kaip tik apsukus Don Perdro ežerą kelias pradėjo raitytis gyvatėle tiesiai į viršų: pakilom nuo jūros lygio iki maždaug 3000 pėdų, kas susideda beveik kilometrą. Pakilus klimatas visiškai kitoks: vietoj geltonų pievų prasidėjo miškai ir staiga dabar jau dominavo spygliuočiai. Karts nuo karto pasirodo miestukas, bet šiaip šitos kalvotos apylinkės tuščios. Gausybė žalumos, bet žmonijos nesimato. Dar po valandos Stanislaus miškų draustiniu privažiavom Yosemite įvažiavimą. Nusipirkom savaitinį leidimą ir tada dar kone 30 mylių iki Yosemite Valley. Iš pradžių kelias vingiuoja tankiais miškais, bet po kokių 15 minučių atsiveria vaizdas iš viršaus į didžiulias pievas dungsančias toli toli apačioj. Ten Merced upės pradėtas ir ledynų išzulintas Yosemite slėnis. Vaizdas karališkas--kaip iš lėktuvo tik dar geriau! Pravažiavom net porą tunelių pagaliau, kuriuos Nagliukas praminė "Kalifornija!" apie 1 vpp atsiradom Yosemite slėnyje.

O tas slėnis tai tikrai gamtos stebuklas, kurį dar prieš šimtmetį protingi žmonės paskelbė draustiniu. Ledyno ištrintas plyšys granito kalnuose. Mes maži skruzdėliukai apčioj, o iš abiejų pusių neperskirtos nė kilmetro išilgai kilometrinio aukščio gryno granito sienos padabintos krioklių karoliais. Ir šitas didžiulis lyg žaidimo aikštelė miškais ir pievom nuklotas tarpeklis tesiasi apie 8 mylias. Per vidurį teką sraunus ir vandeningas Merced upeliukas, o jį iš abiejų pusių supa menkystų žmonių nuklotas keliukas. Tikrai pasijauti žmogus savo vietą šitam pasauly: žemės mastais mes tik mažutukai trumpalaikiai fotoaparatais čiauškantys skruzdėliukai kažkaip susigalvoję, kad esame visatos viešpačiai. Man labai prisiminė vienas multikas kai berniukas užlipęs ant kalno nukirto ten augantį medį ir pasiskelbė "Žmogus visų stipriausias!" Tai bent puikykbe persunktas pasisakymas! Gerai tik tiek, kad kažkuriam skurzėliukų būriui atėjo mintis palikt šį nuostabų gamtos kampelį ramybėj ir neprikišt kiekvienam kampe "Čia buvo Jonas" užrašų!

Pirmas sustojimas - Bridalveil kriolys, kuris mus nupurškė migla, turistai sėdintys ant užpakalių ir žiūronais stebintys į granito uolas kitoj pusėj upės lipančius sportininkus. Prasiėjom turmpai, pasifotografavom su visais ir toliau į kelią. Knygos patarė nupėdint iki Mirror Lake. Pavažiavom iki arklidžių ir iš ten pėstute iki tikslo. Pakeliui Nagliukas bendravo su mulais ir arkliais, bei kruopščiai rinko visus pagaliukus, kurie jam priminė "lightsabers"--tai kardai šviesos geležtėmis iš filmų serijos Žvaigždžių Karai. Takelis gan lygus, bet visvien akmenim nusėtas ir vingiuotas visomis trimis matmenimis: ir į šonus ir į viršų ir į priekį. O jo kojytės tai juk dar mažytės ir jam tie akmenys didžiausi luitai. Daug oi daug kartų slydo ir krito, bet savigarba didesnė už skausmą ir ranką mamai ar tiačiui duodavo tik labai išskirtiniais atvejais. Pargriūna eilinį kartą ir tuoj pat sako "I am OK!", "Aš tvarkoj" atseit. Taip nuėjom iki Mirror Lake, bet kadangi tas ežeras yra sezoninis (išgaruoja vasarą, kai nebelieka viršuje užtenkamai sniego), tai jis buvo daugiau į pelkę negu į ežerą panašus. Kaip ten bebūtų, tai viena mėgstamiausių Ansel Adams fotografavimo vietų. Čia granito sienos dar arčiau viena kitos ir kai apačioj yra vaduo jis tikrai padaugina įvaizdį viską atspindėdamas iš apačios ir tuo dar savotiškai pagarsindamas ir taip jau garsią grožio dainą.

Nuėję kokias 2 mylias apsisukom atgal ir patraukėm atgal tuo pačiu keliuku. Bandėm pereit į kitą Merced pusę, bet upelis per sraunus ir nedrįsom per šitą šaltinėlį brist. Nagliukas tikriausiai nukeliavo 3 mylias kadangi jam tiesiai eit visiškai neįmanoma: jis apeina kiekvieną krūmelį ir akmenuką, pakelia kiekvieną dulkėtą pagaliuką ir granitą ir dažnai zuja pirmyn ir atgal nuo priekyje einančio tiaty iki mamos gale. Bet šaunuolis atsilaikė didvyriškai: tik porą kartų trumpam zirztelėjo "Opa" (atseit, kelk ant nugaros), bet nusėdėt ant nugaros nesugebėjo ir toliau pėdino savo mažytėm kojytėm pats. Deja, eidamas atgal gan stipriai nukrito maždaug pusiaukelėj ir išgąsčiui, skausmui ir dienos nuovargiui susidėjus į vieną kruvą, toliau eiti jau nebegalėjo. Laimei įsigijom kuprinę vaikam nešiot, taip paskutinę kelionės mylią jis pabaigė kabodamas tiačiui ant kupros.

Sušokę į mūsų sunkežimį išskubėjom atgal link Oakdale, kadangi laukė dar 2 valndos kelio. Maloniai nustebino žmonių kiekis: visos skaitytos brošiuros ir kalbinti pažįstami mus baugino siaubingom miniom. Sakė, žmonių kaip skruzdėlių aplink medaus balą ir keliuose nuolatiniai sąspūdžiai. Tikrai nesinorėjo atvažiavus į šitą svajiną gamtos kampelį klausytis vairuotojų keiksmų ir mašinų pypsėjimo arba stovėt spūstyje valandų valandas. Ir kaip? Žmonių, aišku, buvo. Daug! Bet ne tiek daug, kad reikėtų juos apeidinėt aplinkui. Kitaip sakant po kojom nesimaišė ir neteršė aplinkos nuolat primindami, kad "žmogus pasaulyje stipriausias". Pakeliui link Mirror Lake pasirinkom neasfaltuotą keliuką, tai jame žmonių sutikom tik vieną kitą. Ten didžiausias nuotykis buvo ristūnų pinutė. Bet ir tai gerai, Nagliukas išmoko atskirti arklius nuo mulų.

Pakeliui namo sustojom Groveland miestuke tikėdamiesi pavalgyt tikro meksikietiško maisto. Mat Kalifornijoj gausybė teisėtų ir neteisėtų imigrantų iš Meksikos, tai labai laukėm gardaus maisto. Nežinia koks jis ten buvo: tikras ar netikras, bet Aušra savo burito net nepabaigė, o aš enčiladas suvalgiau daugiau iš alkio negu pasigardžiuodamas. Visumoj maistas gan beskonis ir kas viduje nustatyti neįmanoma, kadangi viskas sumalta į košę. Mes pripratę, kad mėsa atrodo, kaip mėsa ir pupos kaip pupos. Gal taip Meksikoj ir valgo žmonės... Namo grįžom jau sutemus ir nieko nekalbėję tuoj kritom į lovą miegot.

Nuo Naperville, IL iki Oakdale, CA

Pagaliau atostogos! Dabar, kai jau turim rimtus darbus, jos ateina daug greičiau nes gyvenimas, likęs po darboč jau nebe kasdieninės atostogos kaip buvo anksčiau. Dabar pargrįžęs žmogus vos spėji apsikuopt pavalgyt ir apsišvarint. Likęs laikas su vaiku labai greitai praeina.

Visą dieną nuo pat ryto kruopščiai rinkomės daiktus kelionei. Nagliukas paskuniam pusdieniui nuėjo atsisveikint su draugais į darželį. Šeštą valandą išsijudinom iš namų ir aerouostą pasiekėm be ypatingų nuotykių. Mašinų daug, bet ketriom eilėm riedėjom gan greitai. Priduodant, teko perkraut daiktus iš mūsų naujojo didžiojo raudono lagamino nes jis svėrė virš 50 svarų, o naminiuose skrydžiuose tik tiek leidžia. Pripratę prie tarptautinių, kur riba 75 svarai. Po to dar teko atstovėt eilėj apie valandą nes ji sukosi ir sukosi pirmyn atgal tarp pertvarų. Čia saugumo sumetimais visus tikrina. Dabar čia reikia ne tik piniginę padėt peršvietimui, bet ir diržą ir batus nusiimt. Nagliukas valandą atstovėjęs kantriai, prieš pat peržiūrą suklykė "Sysį!" Ir ką tu jam pasakysi: kai reikia, tai reikia.

Skrydis irgi praėjo be ypatingų nuotykiu, Nagliukui šį kartą skridimas jau buvo labai įdomus--ne taip kaip kelionė į Naująjį Orleaną prieš metus su puse. Prilipęs prie lango viską stebęjo lėktuvui kylant ir po to dar apie 15 minučių, kas jo laiku yra turbūt kelios dienos ... bet viskam yra ribos ir pamažu jaunėlis nugrimzdo į sapnų karalystę. Mes gavom tris kėdes visi kartu, tai jis saugiai išsitiesė mamai galvą ant šlaunies, o tiačiui kojas sukrovęs. Išmiegojo kone visą kelionę!

Atsiradom Oakland aerouoste pagal planą ir čia viskas klojosi sklandžiai: lagaminai vienas po kito išlindo iš požemio, kaip mat atvažiavo autobusas ir nuvežė mus į nuomos punktą, mašina--didžiulis Ford Eksplorer--buvo jau paruošta tik trūko Nagliuko kėdės, kurią netrukus surado ir padavė mums. Patarnavimas ne koks: kėdės net neišpakavao nekalbant jau apie įdėjimą. O paskaninimui dar ir Aušrytę aprėkė, kai ji grįžo vaiko kėdės paprašyti. Jau buvo pirma valanda ryto vietiniu laiku ir nuomos punktas tykojo visiškai tuščias. Patarnaujantis personalas jau pervargę ir apsnūdę patys. Nedaug kas ten tokiu laiku užsuka.

Iki Oakdale taip pat važiavom be didesnių nuotykiu--tamsu aplinkui ir nieko nematyt tik pravažiuojančių mašinų spalvingos šviesos žaidžia. Šiek tiek virš valandos pavairavom patamsyje ir kritom į lovas apie 3 valandą nakties Comfot Inn.