YORKo PILIGRIMAI

ANTRADIENIS (VIII.3)

 
Iš pat ryto antradienį toliau į šiaurę link Bayfield ir Apaštalų salyno štabo.  Ten reikėjo pasiimt stovyklavimo leidimą.  Ta proga dar sustojom ir pavalgyt pusryčių bei sukirst po būtiniausią porciją žymiųjų Viskonsino ledų! Viskonsinas vadinasi Amerikos pieno pramonės sostine.  Pasivaikščiojom dar kiek po miestą ieškodami Nagliukui nemedvilninių kelnių, bet net ir tokiam laukiniam miestely kaip Bayfield nieko nesugebėjom surast?  Tad atgal į mašiną ir traukiam vėl į šiaurę, riedam paskutines mylias link kelionės mašina tikslo.

Į Little Sand Bay išplauką atvažiavom apie vidurdienį.  Pasistatėm mašiną netoli kalvos krašto, po kuriuo tūnojo smėlėtas paplūdmys nuo kurio ir žadėjom atsistumti.  Ežeras putojo.  Vėjas negailestingai lenkė medžių šakas ir kaip rūstus generolas rikiavo vandens bangas iš vakarų į rytus—Drang nach Osten!  Bangų viršūnės baltavo kiek tik akis pasiekia.  Prastos naujienos kadangi mano kariauna bangomis irkluoti nepatyrus ir net apsauginius dekus dėvi labai droviai.  Iš kitos pusės, bangos variai siekė vos pusę metro ir ta prasme buvo "ant ribos."  Ką darysi—puolėm krauti mantą į neperšlampančius maišus ir kišt ją į jūrbaidarių kajutes.  Jeigu vėjas ir bangos aprims, plauksim, jei ne, miegosim čia pat ant kranto palapinėj ir lauksim palankaus oro.  Mūsų biznierius Nagliukas kur buvęs kur nebuvęs išsiderėjo pirkinį.  Aš jam pasakiau, kad bet ką, iš ko galima išmokt ką nors aš jam nupirksiu, tik ne žaisliukus ir kimštus gyvuliukus.  Jis pirma išsirinko knygą apie akmenis ir mineralus, bet ilgainiui pakeitė nuomonę ir įsigyjo vadą apie Viskonsino žinduolius.  Kol mes krovėmės mantą, jis toj knygoj susirado savo megstamiausius gyvūnus—ypatingai jam patinka udrą!  Pasirodo šitų smagių gyvuliukų čia yra pilna ... tik neaišku, kur jie gyvena.  Pernai Isle Royale mačiau net dvi, o per 10 metų Apostle Islands nė vienos!  Jos tikriausiai gyvena prie upių, kurios įteka į Superior ežerą, o mes stovyklaujam per toli nuo kranto.


Antra valanda po pietų ir mes pasiruošę.  Vėjas lyg ir aprimo šiek tiek, bet žiūrint iš viršaus nesušlapus kojų sunku pasakyti.  Nusitempėm laivelius smėlio šlaitu žemyn—bandysim!  Pakrautos baidarės sveria apie 60 kilogramų, o gal net ir daugiau—nesvėrėm.  Tas papildomas svoris priduoda joms nemažai stabilumo.  Pasitarę, nutarėm išplaukt iš uosto ir apsiuostyt bangose.  Pažiūrėsim, kaip jausis naujieji jūrų vilkiukas ir vilkienė ir tada nuspręsim, ką daryt toliau.  Galim apsisukt ir uodegas pabrukę statytis palapinę čia pat ant kranto.  Kita vertus, galim bandyt plaukti pakrante į rytus iki tos vietos, kur krantą nuo York salos teskiria vos puskilometris.  Artimiausias tiesus kelias į mūsų stovyklavietę – tai vos ne 7 kilometrai atviro ežero, kur vėją ir bangas težaboja Sand sala apie 5 kilometrai į vakarus.  Vėjas iš šiaurės vakarų, tai užuovėjos priplaukus York nebus jokios!

Šiek tiek baugu ir dvejonių netrūko, bet išplaukėm.  Naujokai pranešė, kad sąlygos jiems priimtinos.  Plaukiant į rytus krantas arčiau nelaimės atveju, bet bangos prie kranto dažniausiai didesnės negu atviram vandeny, priedo, jei krantas status, bangos nuo jo atsimuša ir grįžta atgal į ežerą.  Kai grįždamos susimuša su tom, kurios dar link kranto rieda, pūf purslai į viršų ir bangų dydis staiga padvigubėja!  Bet yra ir geros naujienos: vanduo šiemet buvo neįprastai šiltas—vos ne 20°C.  Mes visi vilkėjom nepilnus šlapiuosius kostiumus ir prieš kelionę repetavom apvirtusių baidarių ir baidaristų gelbėjimo procedūras.  Kitaip sakant, net jeigu laiveliai ir apsiverstų bangose, tektų vandy išbūt gal porą minučių, gal penkias.  Pačiu blogiausiu atveju, per pusvalandį ar valandą vėjas ir bangos nuneštų iki kažkokio kranto.  Per tiek laiko šitam šiltokam vandeny nieko neatsitiktų.  Todėl, atrodo, kad rizika buvo mažiausia skrodžiant vandenis tiesiai į šiaurę link šiaurvakarinio York salos rago.  Jį apsukę irkluosim pavėjuj nuo vėjo ir bangų pasislėpę už salos.  Pirmyn!

Aušra pati, Nagliukas prikabintas trosu prie tėtės yris po yrio pajudėjom link mūsų laukinių namų.  Jau penkta vasara be pertraukos mes plaukiam į šitą salą pailsėt nuo miesčioniško gyvenimo stiliaus ir sugrįžt prie pirmųjų šaknų gamtoje.  Pirma kelionės vandeniu valanda Sand salos užuovėjyje klostėsi puikiai.  Aušra tyliai, Nagliukas čiauškėdamas skrodėm vandenis net purslai nuo baidarių nosių tyško!  Ypatingai Naglis narsiai kovojo su gerą pusmetrį siekiančiomis bangomis.  Pusmetris jo atveju siekia iki akių!  Pirmyn lėtokai, bet nuosekliai ir York siluetas tolumoje neklystamai artėjo.  
 Praėjus valandai oras staiga pasikeitė.  Vėjas spūstelėjo gal net du kartus greičiau, bangos pasistojo ir pasišiaušė.   Dabar jau baltieji arkliukai lūžtančiomis bangomis atlėkdavo kone su kiekviena banga.  Viena iš jų ko gero ir užliejo Nagliui deką per visą laivą ir jį tuo išgasdino.  Jis pasijautė nesaugiai ir gailiai bei garsiai pasiprašė tėtės pagalbos.  Aišku, aš mielai ją suteikiau porą kartų pasiyręs atgalios.

Dvi baidares sustūmus kraštas prie krašto pasidaro plaustas ir tas plaustas daug kartų stabilesnis negu pavienės baidarės atskirai.  Mus apversti reikėtų dvimetrinių lūžtančių bangų, o šitos tesiekė gal Nagliui iki akių o man iki pečių sėdint.  Taigi pirmas reikalas atlikatas—Naglis stabilus ir tikrai neapvirs bangų pančiuose.  Gerai, bet kas toliau?  Geriausias kelias manrods buvo Nagliukui įsikibt į mano baidarę abiem rankom už kajutės, o man toliau irkluot šį kartą tempiant mažąjį laiviūkštį ne lynu, o tiesiogiai per gelbėjimosi virvių įsikibusias rankutes.  Deja, šitą planą teko atmest, kadangi Naglis neužtenkamai pasitikėjo savo jėgomis ir mano baidarės stabilumu.  Jis atsisakė pats laikytis.

Planas B: Aušra laikys Naglį ir tuo pačiu stabilizuos savo baidarę (ji nieko nesakė, bet tose bangose atrodė gan užtikrintai), o aš juos abu trauksiu lynu iki pietinio York kranto.  Rago net nebandysim—tiesiai link artimiausios žemės.  Nagliui šitas varijantas irgi nelabai patiko, kadangi jis mamyte irgi nepasitikėjo.  Bet plano C tai juk nėra!  Tiksliau pasakius yra, bet niekam jis nebuvo įdomus--leistis pavėjuj link kranto į kurį vėjas ir bangos nugens.  Svarstybos keliais trumpais sakiniais taip ir pasibaigė.  Tuo tarpu vėjas mus nešė į rytus nuo mūsų kurso.  Kuo daugiau laiko leista pokalbiams, tuo toliau nuo tikslo klydo mūsų laivės.  Dabar teliko tik Aušrai prie mūsų plausto prisiirt, kadangi aš be rankų, o Naglis su savo trupute lazdute ir dar neatsiskleidusiais irklavimo įgūdžiais čia daug padėt negalėjo.  Aušros irklavimo talentai taip pat dar tik pumpurus užmezgę: pirmyn atgal—šonu pasuktai prieš vėją pas šeimos vyriškiuis atplaukt ne taip jau lengva.  Bet, dar porą kartų į priekį ir atbulai ir atplaukė.  Naglis protestavo kaip tik mokėjo, bet jo balsas nebuvo tinkamai pagerbtas ir jį vis dar burnojantį perėmė mama.  Tėtis kibo į darbą, o iki kranto dar nemenkas gabaliukas.  Aušra Naglį tvirtai laiko (aišku "neteisingai" anot Naglio), pastarasis vis dar rėkia ir nesustodamas dirba savo mediniu irkliuku.  Mat tėtis jam prikalbėjo, kad geriausias dalykas daryt kai jaučiasi nestabiliai – tai irkluot.  Principas visumoje tai geras, bet kai mažyliui už nugaros į baidarę įsikibus mama, galima netekt net poros dantų ir tada tikrai jau tikrai teks suktis aplink ir uodegas pabrukus stumtis atgal į krantą pas dantistą!

Ir čia dar bėdos nesibaigė.  Plaustas stabilus, tačiau Aušra nedėvi neoprininio dekio aplink kajutę.  Naglį laikant jos baidarė neišvengiamai svyra į bangas ir tos nenaudėlės lenda tiesiai po kojom į baidarės angą!  Dabar jau ir Aušrytė pradėjo nerimaut, kad jos laivelis užtenkamai šlapių svečių sulaukęs nugrims pas undinės Jūratės tėvelius.  Kaip gi jai žinot, kad jūrinės baidarės būtent todėl ir vadinasi jūrinėm, kad užpilta kajutė tik pasunkina keliavimą į priekį, bet baidarės nuskandint negali.  Pasekoje tik greitis mūsų suvienytos trijulės sumažėjo ir baimės akys išsiliejo.  Tikrovėje jokių neigiamų pasekmių nei buvo nei būti negalėjo.

Sunku pasakyt, kiek mums užtruko, bet už dešimt minučių arba gal už valandos pagaliau pasiekėm savo salą.  Įplaukus į pietinę įlanką bangos nurimo ir Naglis jau galėjo atsikabinęs nuo plausto judėti su savo varikliuku.  Aušrytės laivas iš šono atrodė nekaip: prikrautas krovinių ir užpilta kajute beveik visas buvo po vandens pavrišiumi, bet vairuotoja šypsojosi ir atrodė puikiai!

Išlipom į krantą, užkandom angliavandenių ir vandens, kurie sušalom, apšilom po lietpalčiais ir patraukėm per miškelį stovyklavietės link.  Aplink šiaurvakarinį ragą dar buvo likę kone du kilometrai, bet kertant salą ploniausioj vietoj stovyklavietę pasiekėm per porą minučių.  Laivus su manta teko po vieną irkluot aplinkiniu keliu.  Tačiau viskas baigėsi laimingai: išplaukę antrą valandą po pietų, 7-nis kilometrus įveikėm per 4-ias valandas ir šeštą valandą  vakare jau statėm palapines ir pūtėm čiužinius.  Dar gerso dvi valandos šviesos likę!  Saulei jau leidžiantis pasirodė ir mūsų kaimynas, mano draugas ir irklo  brolis Russ.  Jis pasistatė palapinę giliau miške jau skubėdamas, nes šviesos buvo likę visai nedaug.