Trešiadienį tvirtai užkandę patraukėm į žygį apink salą. Jau daug metų čia stovyklaujam, o visos salos pakrantės taip ir neesam matę. Apiplaukę ją, taip, esam, bet kojomis tai ne. Patraukėm į vakarus prieš laikrodžiu rodyklę.
Šiaurvakarinis ragas – tai plikos sustingusio smėlio akmens uolos virš vandens. Netrukom surast vietą, kur trijų metrų uola kabojo virš dviejų metrų gylio vandens. Na tai aišku: pirmu reikalu išdykaut! Šiandien nebuvo jokio reikalo niekur skubėt ar kur nors nuvykt. Šiandien tikros atostogos ir darom tai, kas suteikia daugiausiai malonumo būtent tą akimirką! Nagliui šiuo metu tai buvo šokinėjimas nuo uolų į vandenį – tad tai ir darom.
Prisišokinėję iki valios patraukėm toliau į vakarus. Kai tik pakrantė pasuko į pietus, uolų viršūnėmis eiti nebebuvo įmanoma. Ta proga patraukėm žemyn ir gerą puskilometrį bridom kas iki kelių kas iki bambos didžiuliais akmenim nuklotu ežero dugnu. Virš mūsų stačios uolos, o viršui ant uolos tankus miškas. Po kurio laiko akmenys tapo luitais, o dugnas pradingo kažkur ežero gelmėse. Teko ropštis stačiu šlaitu ir skintis kelią per bruzgynus. Šita kelionės dalis niekam nepatiko.
Petinė York pakrantė turbūt sventingiausia—čia ir vėjas nurimo ir bangos atlyžo ir netgi akmenys ant dugno sumažėjo per pusę ir pats ežero dugno šlaitas tapo kone plokščias. Pakrantė dar vis bruzgynai, tik karts nuo karto smėlio lopinėliai primena mūsų karališką paplūdmį šiaurėje paliktoj įlankoj.
Netrukę pasiekėm vakarykštės katastrofos vietą. Sudužusių laivų liekanos ir maitvanagiai bylojo rūstų ežero būdą! Juokauju, porą įkirių musių aplinkui tai sukosi, bet šiaip pakrantė nusėta akmenim smėliuku ir išdžiuvusiais medžiais. Nukeliavus šituos alinančius du kilometrus nusprendėm palikt likusį salos perimetrą kitam kartui—gal vakare, gal rytoj, gal kitamet... Toliau į rytus jis draugiškesnis, tačiau kirtom salą skersai atgal į stovyklavietę numeris du tuo pačiu takeliu kaip ir vakar.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą