Laikas namo. Kaip džiugu, kad oro prognozė išsipildė ir ryte mus pasitiko visiškai nurimęs Superior vanduo! Atsižvelgiant į tai, kaip praėjo mūsų kelionė į salą, nenuostabu, tikriausiai, kad šiek tiek būgštaudami laukėm grįžimo atgal. Draugiškas ežero elgesys visus įkvėpė paskutiniam žygiui. Papusryčiavom, sumetėm mantą į sausuosius maišus, tuos į baidares, dailiai nusifotografavom ir į kelią (į bangas teisingiau pasakius).
Naglis ant virvės, Aušra pati sau, Russ aplinkui zuja: taip ir pajudėjom maža kaimene link Little Sand Bay. Pakeliui Aušra sulemeno, kad jai per šilta darosi. Nagliukas netruko sukurt planą, pagal kurį gausūs purslų kiekiai mamai ant galvos ir nugaros turėjo ją atgaivinti. Taip ir nesužinojom ar veikė šitas būdas ar ne, nes atliekant procedūras vyravo klyksmai ir spiegimas iš visų pusių ir jokių nuomonių išgirst nebebuvo įmanoma.
Šį kartą 6 kilometrus nuo York iki kranto įveikėm tik vos vos lėčiau negu per vieną valandą. Krante ištikimai laukė Honda, kurią pasibalnoję tuoj skubėjom į Bayfield pavalgyt šviežio maisto ir LEDŲ! Po to dar 8-ios valandos riedėjimo namo...
Visumoje, labai sėkminga kelionė! Dabar nebesijaučiu vienas—kiti šeimos nariai taip pat gali vadintis baidaristais. Ir dar ne bet kokiais: šiemet kaip reikia pakrikštyti šėlstančio vandens. Apaštalų salynas tapo mūsų laukiniais namais. Tiek daug yra aplink vietų aplankyt, o mes vis grįžtam į pažįstamas salas. Naujovė – gerai, bet ir jaukios patogios geai įmintos vietos turi savo paskirtį ir gaivina pavargusią sielą. Manau, kad mes dar čia grįšim ne kart...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą