KalaHari!

Ahhh, pagaliau! Atostogos!

Nelabai gerai maišosi šis žodis su rėkiančiu aštuonmečiu "Oh my Gosh, we're going to die! / Dieve mano, mes neišgyvensim!"   Bet tai atsitiko daug vėliau.  Pirma buvo skaidrus sekmadienio rytas kai sukrovę mantą į mašiną išriedėjom iš Aztekų dvaro į šiaurę link pasaulio vandens parkų sostinės Wisconsin Dells.  Po trijų valandų sklandžios kelionės sėkmingai pasiekėm pirmąją stotį—Kalhari vandens parką ir viešbutį ir konferencijų centrą ir atrakcijonus ir laikinus vasaros namus ir kino teatrą ... kitaip sakant nelabai aišku, kas per vieta tas Kalaharis iš tikro yra, bet pinigus daryt jie nusiteikę labai rimtai. Mums tereikia vandens atrakcijonų, o tokių čia nestinga!

Ilgai netrukę, kambario dar negavę (nes atvykom per anksti) su mažuoju mūsų šeimos nariu kaip mat šokom į maudimumkus ir puolėm džiaugtis vandens čiuožyklom.  Matot, Kalahari tai juk buvo jaukas, kuriuo mes mūsų miesčionį Nagliuką kaip arklį paskui morką viliojom į šiaurę laukinės gamtos link.  Dvi dienos vandens parke už keturias dienas Apostle Islands nacionaliniam parke – visapusiškai naudingas sandėris!

 Staigūs kritimai, dar staigesni posūkiai, lenktynės ant pilvo ir ant nugaros, vienviečiai ir dviviečiai čiužiniai ar vandens rogutės, kriokliai iš viršaus šonų ir apačios, tingioji upė ir karštieji šaltiniai (karštas šaltinis kažkaip labai keistai skamba) vienas po kito pirmyn ir atgal.  Kalahari vandens parkas tai iš tikrųjų net du parkai: jie gi giriasi, kad Kalahari – tai didžiausias Wisconsin vandens parkas po stogu ir antras pagal dydį po lauke Noah's Ark.  Taigi, pasismaginę lauke porą valandų, praleidom dar keletą čiuožinėdami visokiais pripučiamais išmįslais viduje.  Lauke daug geriau! Tačiau, be čiuožyklų čia dar atradom dirbtinų bangų baseiną ir netgi didžiulę nejudančią bangą!  Naglio baidarinis gyvenimas kaip tik paskutiniu metu pakrypo link tėvo pomėgių—būtent banguotų audringų vandens sąlygų jis trokšta!  Tai jis šiai kelionei būtent to ir buvo užsiprašęs—bangų.

Dirbtinų bangų baseinas pasirodė per menkas iššūkis.  Pasikabinę ant pripučiamų ratų pasisupom tarsi lopšelį ir vos neužmigę šiltam vandeny, greit pabėgom iš ten. Nejudančioji banga – tai jau kas kita!  Eilėje prastovėjom kone valandą, bet po to gavom pirmas surfingo pamokas.  Nejudančioji banga – tai ištemptas guminės ar plamasinės medžiagos gabalas, kuris vienam gale palenda po galingom vandens pompom, o kitam gale pakyla porą metrų į viršų.  Vanduo iš apčios purškia ant tiek galingai, kad pilnai suaugusį žmogų lengvai užmeta tuos porą metrų į viršų su srove!  Taigi, nuo viršaus apsikabini surflentę ir šoki ant pilvo žemyn į aukštyn kylančią galingą vandens srovę.  Naglis stovėjo eilėj vienoj bangos pusėj, aš kitoj.  Jis gavo važiuot pirmas.  Tik spėjęs pabaigt savo penkias smagiausias minutes ant pilvo sukinėtis, tuoj pat atlėkė pas mane ir baisiausiai užsidegęs bei patenkintas atraportavo, kad jo pirmas kartas buvo labai sėkmingas.  Jis, mat, kažin kodėl nesitikėjo, kad jam taip gerai pavyks išlikti ant lentos viršaus ir netgi vairuot kairėn ir dešinėn.  Mes belaukdami savo eilės matėm daug vaikų ir suaugusių, kurie kartais labai įspūdingai vartėsi ant tos surflentos, o kitą kartą vos vos paplūduriavę nukrisdavo ir kaip rudens lapai plauktavo sukdamiesi pasroviui į viršų (irgi keistas išsireiškimas: pasroviui, bet į viršų).

Prisidūkę iki soties suradom mamą ir pasirodė, kad vietoj paprasto viešbučio kambario gavom dviejų kambarių butelį su pilna virtuve, balkonu ir dar vienu atskiru mūsų baseinu.  Linksmo gimtadienio Aušrytei!  Mūsų mamis pasportavus ir išsigarinus pašildė mums puikią vakarienę ir iš šaldytuvo ištraukė skaniausią vaisių tortą.  Mes su Nagliu, tuo tarpu, jau buvom suspėję nusipirkt tuziną saldžių barankų.  Bendrai šitas visas savaitgalis buvo cukrum perpildytas.  Ilgiausių metų!

Po vakarienės dar buvo likę pora valandų iki parko po stogu uždarymo, tai Naglis neketino jų veltui eikvoti ir nusivedė iš paskos visą šeimą.  Suspėjom dar ir lauko parke vieną kartą nusileist labiausiai Nagliui patikusia čiuožykla, Swahili Swirl.  Deja, vos pradėjęs leistis mažasis nuslydo nuo čiužinio ir gerokai susimušė galvą iš nugaros. Išlipus iš baseino paliko nemažas guzas ir kone 10 centimetrų raudonas dryžis viršugalvy.  Bet ledo kompresas ir pora  gerų žodžiu kaip mat išdžiovino ašarų upelį, žaizdas užlaižė ir nutrypsėjom į parką po stogu.  Ten pasiplaukiojom tinginių upe ir Naglis išnaudojo visas dvi valandas be sustojimo!

Kitą rytą, nieko nelaukę, papusryčiavom ir atgal į lauko vandens parką!  Oro prognozė plaukimui į salas buvo gan prasta – vėjai, bangos ir lietūs su perkūnija — taigi praleisti rytą iki pietų karštoj saulėj lekiant žemyn čiuožyklom link gaivinančio vandens išėjo visai gerai!  Šį kartą prie berniukų prisidėjo ir Aušrytė, kuriai net ir čuožinėjimas, atrodo, visai patiko.  Naglis paliko tėvus atskirai ir vos porą kartų su mama palenktyniavęs bei įrodęs savo pranašumą nuėjo savo keliais.  Mes iš aukštai jį karts nuo karto pamatydavom tinginių upėj, bet didžiają pusdienio dalį jis praleido visai savarankiškai dūkdamas vandenyje.

Deja, šita dalis baigės liūdnokai.  Įpusėjus popietei, Nagiuką sutikom apačioj visą apsiašarojusį.  Pasirodo, kad jis staiga apsisukęs susimušė veidais su kitu tokiu pačiu nenuorama kaip jis, ir užsigavo burną. Kol kas dar visi tvarkoj, dantukai dar žiba ... bet džiaugsmų diena tuo ir pasibaigė.  Gaila taip sakyt, bet mums suaugusiems tai visai į gerą išėjo.  Mat mes tikrai nenorėjom Naglio įkalbinėt iš šitos vandens palaimos išvažiuot.  Tikėjomės, kad pranašautos popietės audros mus iš parkų išstums, bet jos kažkodėl vėlavo.  Trečia valanda buvo labai geras laikas išvažiuot nes iki tikslo dar penkios valandos greitkelio!  Persirengėm, išsidžiovinom, atsisveikinom su dviem gražučiais tigriukais viešbučio priimamajam, sušokom į perkrautą Hondą ir toliau į šiaurę.

Išvažiuojant dar buvo pora minčių, kad suspėsim pasiekt Little Sand Bay prieplauką (man atrodo turėtų būt išplauka), bet kol sukorėm tuos kilometrus iki pietinio Superior ežero kranto jau buvo per vėlų!  Dar pernai grįždami namo nužiūrėjom Lake Superior Inn viešbutį Ashland ir žadėjom ten apsistoti.  Gražus iš išorės rąstinis pastatas prie pat Superior ežero kranto kiek į vakarus nuo pačio miesto.  Tai ten ir atsiradom apie 8-tą valandą vakare?  Su Nagliuku dar suspėjom išsimaudyt viešbučio nelauktai šaltam baseine ir į lovas.  Pranašautos audros taip ir neatėjo – kiek apmaudu, mat galėjom nakvoti savo saloje.  Vėjo taip pat nejautėm, bet mes buvo rytinėj pusiasalio pusėj, o vėtros pranažautos iš vakarų. Galbūt jos šėlo kažkur kitoj pusiasalio pusėj, kol mes taikiai snaudėm užuovėjoj.