Po Kalėdų

Štai ir atėjo šiųmetinė atograža.  Kažkas užsiminė apie sniego reikšmingumą šiuo metų laiku.  Visuomet juk laukdavom sniego per Kalėdas, bet tik dabar supratau, kad kai baltoji sniego skraistė padengia žemę, visi purvai ir šiukšlės tarsi pranyksta.  Kai tamsa traukiasi ir šviesa kyla, kai ryte atsikėlus vakarykščiai rūpesčiai padengti po nekaltumo staltiese, kažkaip lengviau ir šviesiau pasijaučia viduje.  Sveikiname visus su šventėm!  Linkim vilties!

O dabar, kad jau šiek tiek atlikom sielos apsivalymo darbus, laikas ir kūniškai pasidžiaugti baltuoju stebuklu.  Sekamadienį po Kalėdų Nagliuką aplankė jo senas bičiulis Jack su jaunesniuoju broliuku Joe-Joe.  Pasisukę namuose, apsiuostę aplink gausias Naglio dovanas, vaikučiai užsimanė važiuot rogutėmis.  Važiuojam.

Šalia mūsų yra šioks toks miškelis--daugiau negu parkas, bet ne visai pilnas draustinis (angliškai vadinasi forest preserve).  Vadinasi Blackvvell.  Šalia Sidabro ežero užpiltas šiukšlių kalnas.  Šiek tiek simboliškai primena baltąjį sniegą, kuris dengia žemiškuosius mūsų nepriteklius--žalia žolė dabar slepia buvusį sąvartyną.

Kas jis bebūtų, dabar tai yra aukščiausia vieta visoj DuPage apskrityje.  DuPage gamtosaugininkai ten nuomoja sunkvežimių padangas (tikriausiai tų pačių, kurie čia tas šiukšles ir suvežė) bei leidžia visiems kas nori čiuožt žemyn nuo savartyno.  Tai mes penkiese ir nuvažiavom šią giedrą ir šaltą baltą popietę ten pasismagint.

Deja, ne tik mus visa šita simbolika taip šaukė.  Kalno/šiukšlyno/sąvartyno apačioj mums pranešė, kad belikę tik dvi padangos ir viršuje reikia laukti kone pusę valandos, kol gauni eilę krist ant rato ir pasileist žemyn.  Tokiam šalty kažkaip nelabai patraukli prošvaistė pasirodė...

Taigi mes greit sušokom atgal į mašiną ir nuvažiavę į kitą Sidabraežerio pusę iš bažinės išsitraukėm savo rogutes.  Ežero krantai statūs ir sniego netrūksta.  Pasibarstėm šiek tiek daugiau sniego, kad ant ledo krentant būtų sėdmenims minkščiau ir taip praleidom porą valandų lėkdami žemyn ir klykdami iš džiaugsmo!  Ačiū Aušrai, kuri pasiiaukojo ir nevažinėjusi vis spaudė fotoaparato mygtukus.  Iš ten ir ateina šitie gražūs vaizdai...

 

Čia likusios nuotraukos ...

Šventės

Vakar mums Nagliukas padovanojo Kalėdonį koncertą su Young Naperville Singers. Po šaunaus muzikinio baliuko tryse nuskubėjom į Maggiano's atšvęsti Naglio pasiekimo bei 8-ųjų mūsų šeimos įforminimo metinių.

Maistas puikus, bet geriausiai mums patinka tradicinis itališkas desertas Tiramisu. Todėl ir lūpos visų rudos :)

Apie patį koncertą vėliau ...

Knygutė

Naglis išmoko eilėraštį šeštadieninėj mokykloj Lemonte ir sutiko jį pasidalint su jumis.



Ačiū, Nagli.

Plastinė chirurgija

Praeitą savaitę Nagliukui nupjovė jo odos maišelį po ausim. Skausminga buvo tik ta dalis, kai po oda leido nuskausminančius vaistus. Tuo metu Naglis ketino net persigalvot ir visą šitą reikalą atšaukt. Bet neatšaukė--iškentėjo ir viskas praėjo sklandžiai. Tuo pačiu nudegino (tiksliau nušaldė) ir kitą nesusiformavusį auglį. Kitaip sakant, dabar jis galės būt nepriekaištingu Holivudo aktorium--visiškai tobulas!

O kol Holivudas pasibels į duris, Naglis ir pats savęs nepamiršta. Už tai, kad sutiko praeiti šitą skausmingą operaciją, jis išsiderėjo pakaitalą savo sulūžusiam Nintendo DS. Pakeist, aišku, reikia kažkuo geresniu, tai ta proga jis ir pagerino savo pramogų centrą užsakydamas Nintendo DSi XL! Ekranas už senąjį DS dvigubai didesnis ir, geriausia, žaidimas turi įmontuotą fotoaparatą! Taigi dabar, kai nusibosta žaist kompjūterinius žaidimus, Naglis čiauškina, ką tik pamato aplinkui ir paskui žaidžia su nuotraukom jas tampydams ir spalvodamas...

PENKTADIENIS (VIII.6)

Laikas namo.  Kaip džiugu, kad oro prognozė išsipildė ir ryte mus pasitiko visiškai nurimęs Superior vanduo!  Atsižvelgiant į tai, kaip praėjo mūsų kelionė į salą, nenuostabu, tikriausiai, kad šiek tiek būgštaudami laukėm grįžimo atgal.  Draugiškas ežero elgesys visus įkvėpė paskutiniam žygiui.  Papusryčiavom, sumetėm mantą į sausuosius maišus, tuos į baidares, dailiai nusifotografavom ir į kelią (į bangas teisingiau pasakius).

Naglis ant virvės, Aušra pati sau, Russ aplinkui zuja: taip ir pajudėjom maža kaimene link Little Sand Bay.  Pakeliui Aušra sulemeno, kad jai per šilta darosi.  Nagliukas netruko sukurt planą, pagal kurį gausūs purslų kiekiai mamai ant galvos ir nugaros turėjo ją atgaivinti.  Taip ir nesužinojom ar veikė šitas būdas ar ne, nes atliekant procedūras vyravo klyksmai ir spiegimas iš visų pusių ir jokių nuomonių išgirst nebebuvo įmanoma.

Šį kartą 6 kilometrus nuo York iki kranto įveikėm tik vos vos lėčiau negu per vieną valandą.  Krante ištikimai laukė Honda, kurią pasibalnoję tuoj skubėjom į Bayfield pavalgyt šviežio maisto ir LEDŲ!  Po to dar 8-ios valandos riedėjimo namo...

Visumoje, labai sėkminga kelionė!  Dabar nebesijaučiu vienas—kiti šeimos nariai taip pat gali vadintis baidaristais.  Ir dar ne bet kokiais: šiemet kaip reikia pakrikštyti šėlstančio vandens.  Apaštalų salynas tapo mūsų laukiniais namais.  Tiek daug yra aplink vietų aplankyt, o mes vis grįžtam į pažįstamas salas.  Naujovė – gerai, bet ir jaukios patogios geai įmintos vietos turi savo paskirtį ir gaivina pavargusią sielą.  Manau, kad mes dar čia grįšim ne kart...

KETVIRTADIENIS (VIII.5)

Prieš atvykdami į salyną planavom aplankyti kaimynines salas: gal Sand, gal Raspberry, o gal ir abi.  Abi puošiasi senoliais švyturiais, o Sand saloje yra kone žymiausi jūrų urvai.  Ketvirtadienį iš ryto vėjas stūgavo tiek pat kiek vakar ir  baltos bangų keteros ryškiai švietė saulėj ten kur baigėsi įlankos sargyba.  Matėsi, kad už rago jūra pasišiaušus.  Naujieji irkluotojai nedrįso į tokius vandenis leistis, bet man su Russ gerokai balnus panižo.  Čiupom baidares ir pusdieniui iškeitėm Yorką į Meškų salą.  Nė vienas iš mūsų ten neesam buvę, o nuo York ten matėsi raudono smėlio skardžiai.  Ten kur skardžiai, ten ir uolos ir urvai.

Aštuonis kilometrus iki Bear salos nuskriejom per valandą.  Vėjas siekė net 25 mazgus ir bangos pakilo virš galvos.    Baidarės sukurtos tam, kad pajungtų bangose sukauptą vėjo ir žemės traukos energiją kaip rogutės lekiant pakalnėn.

Meškos sala nenuvylė.  Rytų pusėj atradom ir arkų ir urvų ir skardžių, matėm keletą baltagalvių erelių bei  jauniklių, kuriems galvos dar nepraplikę.  Nuo vėjo paslėpti aukštos salos lengvai nusiyrėm iš pietų į šiaurę.

Kai pasiekėm šiaurinį kampą reikalai buvo nekokie.  Vėjas į šiaurės rytus nepasisuko, kaip žadėta ir namo teks irtis prieš tas pačias bangas kurios mus čia taip guviai atnešė.  Vėjas ūžė gal net ir dar stipriau negu kertant sąsiaurį tarp York ir Bear salų.  

Ką padarysi, sukandom dantis ir be didesnių pokalbių kibom irklais į šėlstančias bangas.  Kelionė atgal užtruko dvi valandas, bet grįžom p stovyklavietę kaip žadėta—laiku!

Tą vakarą dar kartą išėjom pasivakščiot pakrante.  Šį kartą į rytų pusę.  Nupėdavus paplūdmiu, ten vėl prasideda uolos tokios pat kaip ir vakaruose.  Būtent čia, dar kiek toliau į rytus, su Russ matėm porą plikųjų erelių, tai bandėm juos pasiekti žeme su šeima.  Rytinėj York pusėj uolos statesnės negu vakaruose ir čiau jau daug nepribraidysi.  Dugnas arba giliai po vandeniu arba nuklotas didžiuliais luitais.  Sugebėjom nulaipiot iki to taško, kur krantas pasisuka pilnai į rytus ir pritrūko degalų.  Erelių nėra, tai pasukom atgal.  Šį vakarą užkūrėm kaip reikiant laužą!  Naglis gavo net du smorus = pūstas cukrus + lydytas šokoldas + saldūs sausainiai.

TREČIADIENIS (VIII.4)

Trešiadienį tvirtai užkandę patraukėm į žygį apink salą.  Jau daug metų čia stovyklaujam, o visos salos pakrantės taip ir neesam matę.  Apiplaukę ją, taip, esam, bet kojomis tai ne. Patraukėm į vakarus prieš laikrodžiu rodyklę. 

Šiaurvakarinis ragas – tai plikos sustingusio smėlio akmens uolos virš vandens.  Netrukom surast vietą, kur trijų metrų uola kabojo virš dviejų metrų gylio vandens.  Na tai aišku: pirmu reikalu išdykaut!  Šiandien nebuvo jokio reikalo niekur skubėt ar kur nors nuvykt.  Šiandien tikros atostogos ir darom tai, kas suteikia daugiausiai malonumo būtent tą akimirką!  Nagliui šiuo metu tai buvo šokinėjimas nuo uolų į vandenį – tad tai ir darom.

Prisišokinėję iki valios patraukėm toliau į vakarus.  Kai tik pakrantė pasuko į pietus, uolų viršūnėmis eiti nebebuvo įmanoma.  Ta proga patraukėm žemyn ir gerą puskilometrį bridom kas iki kelių kas iki bambos didžiuliais akmenim nuklotu ežero dugnu.  Virš mūsų stačios uolos, o viršui ant uolos tankus miškas.  Po kurio laiko akmenys tapo luitais, o dugnas pradingo kažkur ežero gelmėse.  Teko ropštis stačiu šlaitu ir skintis kelią per bruzgynus.  Šita kelionės dalis niekam nepatiko.  

Petinė York pakrantė turbūt sventingiausia—čia ir vėjas nurimo ir bangos atlyžo ir netgi akmenys ant dugno sumažėjo per pusę ir pats ežero dugno šlaitas tapo kone plokščias.  Pakrantė dar vis bruzgynai, tik karts nuo karto smėlio lopinėliai primena mūsų karališką paplūdmį šiaurėje paliktoj įlankoj.

Netrukę pasiekėm vakarykštės katastrofos vietą.  Sudužusių laivų liekanos ir maitvanagiai bylojo rūstų ežero būdą!  Juokauju, porą įkirių musių aplinkui tai sukosi, bet šiaip pakrantė nusėta akmenim smėliuku ir išdžiuvusiais medžiais.  Nukeliavus šituos alinančius du kilometrus nusprendėm palikt likusį salos perimetrą kitam kartui—gal vakare, gal rytoj, gal kitamet...  Toliau į rytus jis draugiškesnis, tačiau kirtom salą skersai atgal į stovyklavietę numeris du tuo pačiu takeliu kaip ir vakar.

YORKo PILIGRIMAI

ANTRADIENIS (VIII.3)

 
Iš pat ryto antradienį toliau į šiaurę link Bayfield ir Apaštalų salyno štabo.  Ten reikėjo pasiimt stovyklavimo leidimą.  Ta proga dar sustojom ir pavalgyt pusryčių bei sukirst po būtiniausią porciją žymiųjų Viskonsino ledų! Viskonsinas vadinasi Amerikos pieno pramonės sostine.  Pasivaikščiojom dar kiek po miestą ieškodami Nagliukui nemedvilninių kelnių, bet net ir tokiam laukiniam miestely kaip Bayfield nieko nesugebėjom surast?  Tad atgal į mašiną ir traukiam vėl į šiaurę, riedam paskutines mylias link kelionės mašina tikslo.

Į Little Sand Bay išplauką atvažiavom apie vidurdienį.  Pasistatėm mašiną netoli kalvos krašto, po kuriuo tūnojo smėlėtas paplūdmys nuo kurio ir žadėjom atsistumti.  Ežeras putojo.  Vėjas negailestingai lenkė medžių šakas ir kaip rūstus generolas rikiavo vandens bangas iš vakarų į rytus—Drang nach Osten!  Bangų viršūnės baltavo kiek tik akis pasiekia.  Prastos naujienos kadangi mano kariauna bangomis irkluoti nepatyrus ir net apsauginius dekus dėvi labai droviai.  Iš kitos pusės, bangos variai siekė vos pusę metro ir ta prasme buvo "ant ribos."  Ką darysi—puolėm krauti mantą į neperšlampančius maišus ir kišt ją į jūrbaidarių kajutes.  Jeigu vėjas ir bangos aprims, plauksim, jei ne, miegosim čia pat ant kranto palapinėj ir lauksim palankaus oro.  Mūsų biznierius Nagliukas kur buvęs kur nebuvęs išsiderėjo pirkinį.  Aš jam pasakiau, kad bet ką, iš ko galima išmokt ką nors aš jam nupirksiu, tik ne žaisliukus ir kimštus gyvuliukus.  Jis pirma išsirinko knygą apie akmenis ir mineralus, bet ilgainiui pakeitė nuomonę ir įsigyjo vadą apie Viskonsino žinduolius.  Kol mes krovėmės mantą, jis toj knygoj susirado savo megstamiausius gyvūnus—ypatingai jam patinka udrą!  Pasirodo šitų smagių gyvuliukų čia yra pilna ... tik neaišku, kur jie gyvena.  Pernai Isle Royale mačiau net dvi, o per 10 metų Apostle Islands nė vienos!  Jos tikriausiai gyvena prie upių, kurios įteka į Superior ežerą, o mes stovyklaujam per toli nuo kranto.


Antra valanda po pietų ir mes pasiruošę.  Vėjas lyg ir aprimo šiek tiek, bet žiūrint iš viršaus nesušlapus kojų sunku pasakyti.  Nusitempėm laivelius smėlio šlaitu žemyn—bandysim!  Pakrautos baidarės sveria apie 60 kilogramų, o gal net ir daugiau—nesvėrėm.  Tas papildomas svoris priduoda joms nemažai stabilumo.  Pasitarę, nutarėm išplaukt iš uosto ir apsiuostyt bangose.  Pažiūrėsim, kaip jausis naujieji jūrų vilkiukas ir vilkienė ir tada nuspręsim, ką daryt toliau.  Galim apsisukt ir uodegas pabrukę statytis palapinę čia pat ant kranto.  Kita vertus, galim bandyt plaukti pakrante į rytus iki tos vietos, kur krantą nuo York salos teskiria vos puskilometris.  Artimiausias tiesus kelias į mūsų stovyklavietę – tai vos ne 7 kilometrai atviro ežero, kur vėją ir bangas težaboja Sand sala apie 5 kilometrai į vakarus.  Vėjas iš šiaurės vakarų, tai užuovėjos priplaukus York nebus jokios!

Šiek tiek baugu ir dvejonių netrūko, bet išplaukėm.  Naujokai pranešė, kad sąlygos jiems priimtinos.  Plaukiant į rytus krantas arčiau nelaimės atveju, bet bangos prie kranto dažniausiai didesnės negu atviram vandeny, priedo, jei krantas status, bangos nuo jo atsimuša ir grįžta atgal į ežerą.  Kai grįždamos susimuša su tom, kurios dar link kranto rieda, pūf purslai į viršų ir bangų dydis staiga padvigubėja!  Bet yra ir geros naujienos: vanduo šiemet buvo neįprastai šiltas—vos ne 20°C.  Mes visi vilkėjom nepilnus šlapiuosius kostiumus ir prieš kelionę repetavom apvirtusių baidarių ir baidaristų gelbėjimo procedūras.  Kitaip sakant, net jeigu laiveliai ir apsiverstų bangose, tektų vandy išbūt gal porą minučių, gal penkias.  Pačiu blogiausiu atveju, per pusvalandį ar valandą vėjas ir bangos nuneštų iki kažkokio kranto.  Per tiek laiko šitam šiltokam vandeny nieko neatsitiktų.  Todėl, atrodo, kad rizika buvo mažiausia skrodžiant vandenis tiesiai į šiaurę link šiaurvakarinio York salos rago.  Jį apsukę irkluosim pavėjuj nuo vėjo ir bangų pasislėpę už salos.  Pirmyn!

Aušra pati, Nagliukas prikabintas trosu prie tėtės yris po yrio pajudėjom link mūsų laukinių namų.  Jau penkta vasara be pertraukos mes plaukiam į šitą salą pailsėt nuo miesčioniško gyvenimo stiliaus ir sugrįžt prie pirmųjų šaknų gamtoje.  Pirma kelionės vandeniu valanda Sand salos užuovėjyje klostėsi puikiai.  Aušra tyliai, Nagliukas čiauškėdamas skrodėm vandenis net purslai nuo baidarių nosių tyško!  Ypatingai Naglis narsiai kovojo su gerą pusmetrį siekiančiomis bangomis.  Pusmetris jo atveju siekia iki akių!  Pirmyn lėtokai, bet nuosekliai ir York siluetas tolumoje neklystamai artėjo.  
 Praėjus valandai oras staiga pasikeitė.  Vėjas spūstelėjo gal net du kartus greičiau, bangos pasistojo ir pasišiaušė.   Dabar jau baltieji arkliukai lūžtančiomis bangomis atlėkdavo kone su kiekviena banga.  Viena iš jų ko gero ir užliejo Nagliui deką per visą laivą ir jį tuo išgasdino.  Jis pasijautė nesaugiai ir gailiai bei garsiai pasiprašė tėtės pagalbos.  Aišku, aš mielai ją suteikiau porą kartų pasiyręs atgalios.

Dvi baidares sustūmus kraštas prie krašto pasidaro plaustas ir tas plaustas daug kartų stabilesnis negu pavienės baidarės atskirai.  Mus apversti reikėtų dvimetrinių lūžtančių bangų, o šitos tesiekė gal Nagliui iki akių o man iki pečių sėdint.  Taigi pirmas reikalas atlikatas—Naglis stabilus ir tikrai neapvirs bangų pančiuose.  Gerai, bet kas toliau?  Geriausias kelias manrods buvo Nagliukui įsikibt į mano baidarę abiem rankom už kajutės, o man toliau irkluot šį kartą tempiant mažąjį laiviūkštį ne lynu, o tiesiogiai per gelbėjimosi virvių įsikibusias rankutes.  Deja, šitą planą teko atmest, kadangi Naglis neužtenkamai pasitikėjo savo jėgomis ir mano baidarės stabilumu.  Jis atsisakė pats laikytis.

Planas B: Aušra laikys Naglį ir tuo pačiu stabilizuos savo baidarę (ji nieko nesakė, bet tose bangose atrodė gan užtikrintai), o aš juos abu trauksiu lynu iki pietinio York kranto.  Rago net nebandysim—tiesiai link artimiausios žemės.  Nagliui šitas varijantas irgi nelabai patiko, kadangi jis mamyte irgi nepasitikėjo.  Bet plano C tai juk nėra!  Tiksliau pasakius yra, bet niekam jis nebuvo įdomus--leistis pavėjuj link kranto į kurį vėjas ir bangos nugens.  Svarstybos keliais trumpais sakiniais taip ir pasibaigė.  Tuo tarpu vėjas mus nešė į rytus nuo mūsų kurso.  Kuo daugiau laiko leista pokalbiams, tuo toliau nuo tikslo klydo mūsų laivės.  Dabar teliko tik Aušrai prie mūsų plausto prisiirt, kadangi aš be rankų, o Naglis su savo trupute lazdute ir dar neatsiskleidusiais irklavimo įgūdžiais čia daug padėt negalėjo.  Aušros irklavimo talentai taip pat dar tik pumpurus užmezgę: pirmyn atgal—šonu pasuktai prieš vėją pas šeimos vyriškiuis atplaukt ne taip jau lengva.  Bet, dar porą kartų į priekį ir atbulai ir atplaukė.  Naglis protestavo kaip tik mokėjo, bet jo balsas nebuvo tinkamai pagerbtas ir jį vis dar burnojantį perėmė mama.  Tėtis kibo į darbą, o iki kranto dar nemenkas gabaliukas.  Aušra Naglį tvirtai laiko (aišku "neteisingai" anot Naglio), pastarasis vis dar rėkia ir nesustodamas dirba savo mediniu irkliuku.  Mat tėtis jam prikalbėjo, kad geriausias dalykas daryt kai jaučiasi nestabiliai – tai irkluot.  Principas visumoje tai geras, bet kai mažyliui už nugaros į baidarę įsikibus mama, galima netekt net poros dantų ir tada tikrai jau tikrai teks suktis aplink ir uodegas pabrukus stumtis atgal į krantą pas dantistą!

Ir čia dar bėdos nesibaigė.  Plaustas stabilus, tačiau Aušra nedėvi neoprininio dekio aplink kajutę.  Naglį laikant jos baidarė neišvengiamai svyra į bangas ir tos nenaudėlės lenda tiesiai po kojom į baidarės angą!  Dabar jau ir Aušrytė pradėjo nerimaut, kad jos laivelis užtenkamai šlapių svečių sulaukęs nugrims pas undinės Jūratės tėvelius.  Kaip gi jai žinot, kad jūrinės baidarės būtent todėl ir vadinasi jūrinėm, kad užpilta kajutė tik pasunkina keliavimą į priekį, bet baidarės nuskandint negali.  Pasekoje tik greitis mūsų suvienytos trijulės sumažėjo ir baimės akys išsiliejo.  Tikrovėje jokių neigiamų pasekmių nei buvo nei būti negalėjo.

Sunku pasakyt, kiek mums užtruko, bet už dešimt minučių arba gal už valandos pagaliau pasiekėm savo salą.  Įplaukus į pietinę įlanką bangos nurimo ir Naglis jau galėjo atsikabinęs nuo plausto judėti su savo varikliuku.  Aušrytės laivas iš šono atrodė nekaip: prikrautas krovinių ir užpilta kajute beveik visas buvo po vandens pavrišiumi, bet vairuotoja šypsojosi ir atrodė puikiai!

Išlipom į krantą, užkandom angliavandenių ir vandens, kurie sušalom, apšilom po lietpalčiais ir patraukėm per miškelį stovyklavietės link.  Aplink šiaurvakarinį ragą dar buvo likę kone du kilometrai, bet kertant salą ploniausioj vietoj stovyklavietę pasiekėm per porą minučių.  Laivus su manta teko po vieną irkluot aplinkiniu keliu.  Tačiau viskas baigėsi laimingai: išplaukę antrą valandą po pietų, 7-nis kilometrus įveikėm per 4-ias valandas ir šeštą valandą  vakare jau statėm palapines ir pūtėm čiužinius.  Dar gerso dvi valandos šviesos likę!  Saulei jau leidžiantis pasirodė ir mūsų kaimynas, mano draugas ir irklo  brolis Russ.  Jis pasistatė palapinę giliau miške jau skubėdamas, nes šviesos buvo likę visai nedaug.

KalaHari!

Ahhh, pagaliau! Atostogos!

Nelabai gerai maišosi šis žodis su rėkiančiu aštuonmečiu "Oh my Gosh, we're going to die! / Dieve mano, mes neišgyvensim!"   Bet tai atsitiko daug vėliau.  Pirma buvo skaidrus sekmadienio rytas kai sukrovę mantą į mašiną išriedėjom iš Aztekų dvaro į šiaurę link pasaulio vandens parkų sostinės Wisconsin Dells.  Po trijų valandų sklandžios kelionės sėkmingai pasiekėm pirmąją stotį—Kalhari vandens parką ir viešbutį ir konferencijų centrą ir atrakcijonus ir laikinus vasaros namus ir kino teatrą ... kitaip sakant nelabai aišku, kas per vieta tas Kalaharis iš tikro yra, bet pinigus daryt jie nusiteikę labai rimtai. Mums tereikia vandens atrakcijonų, o tokių čia nestinga!

Ilgai netrukę, kambario dar negavę (nes atvykom per anksti) su mažuoju mūsų šeimos nariu kaip mat šokom į maudimumkus ir puolėm džiaugtis vandens čiuožyklom.  Matot, Kalahari tai juk buvo jaukas, kuriuo mes mūsų miesčionį Nagliuką kaip arklį paskui morką viliojom į šiaurę laukinės gamtos link.  Dvi dienos vandens parke už keturias dienas Apostle Islands nacionaliniam parke – visapusiškai naudingas sandėris!

 Staigūs kritimai, dar staigesni posūkiai, lenktynės ant pilvo ir ant nugaros, vienviečiai ir dviviečiai čiužiniai ar vandens rogutės, kriokliai iš viršaus šonų ir apačios, tingioji upė ir karštieji šaltiniai (karštas šaltinis kažkaip labai keistai skamba) vienas po kito pirmyn ir atgal.  Kalahari vandens parkas tai iš tikrųjų net du parkai: jie gi giriasi, kad Kalahari – tai didžiausias Wisconsin vandens parkas po stogu ir antras pagal dydį po lauke Noah's Ark.  Taigi, pasismaginę lauke porą valandų, praleidom dar keletą čiuožinėdami visokiais pripučiamais išmįslais viduje.  Lauke daug geriau! Tačiau, be čiuožyklų čia dar atradom dirbtinų bangų baseiną ir netgi didžiulę nejudančią bangą!  Naglio baidarinis gyvenimas kaip tik paskutiniu metu pakrypo link tėvo pomėgių—būtent banguotų audringų vandens sąlygų jis trokšta!  Tai jis šiai kelionei būtent to ir buvo užsiprašęs—bangų.

Dirbtinų bangų baseinas pasirodė per menkas iššūkis.  Pasikabinę ant pripučiamų ratų pasisupom tarsi lopšelį ir vos neužmigę šiltam vandeny, greit pabėgom iš ten. Nejudančioji banga – tai jau kas kita!  Eilėje prastovėjom kone valandą, bet po to gavom pirmas surfingo pamokas.  Nejudančioji banga – tai ištemptas guminės ar plamasinės medžiagos gabalas, kuris vienam gale palenda po galingom vandens pompom, o kitam gale pakyla porą metrų į viršų.  Vanduo iš apčios purškia ant tiek galingai, kad pilnai suaugusį žmogų lengvai užmeta tuos porą metrų į viršų su srove!  Taigi, nuo viršaus apsikabini surflentę ir šoki ant pilvo žemyn į aukštyn kylančią galingą vandens srovę.  Naglis stovėjo eilėj vienoj bangos pusėj, aš kitoj.  Jis gavo važiuot pirmas.  Tik spėjęs pabaigt savo penkias smagiausias minutes ant pilvo sukinėtis, tuoj pat atlėkė pas mane ir baisiausiai užsidegęs bei patenkintas atraportavo, kad jo pirmas kartas buvo labai sėkmingas.  Jis, mat, kažin kodėl nesitikėjo, kad jam taip gerai pavyks išlikti ant lentos viršaus ir netgi vairuot kairėn ir dešinėn.  Mes belaukdami savo eilės matėm daug vaikų ir suaugusių, kurie kartais labai įspūdingai vartėsi ant tos surflentos, o kitą kartą vos vos paplūduriavę nukrisdavo ir kaip rudens lapai plauktavo sukdamiesi pasroviui į viršų (irgi keistas išsireiškimas: pasroviui, bet į viršų).

Prisidūkę iki soties suradom mamą ir pasirodė, kad vietoj paprasto viešbučio kambario gavom dviejų kambarių butelį su pilna virtuve, balkonu ir dar vienu atskiru mūsų baseinu.  Linksmo gimtadienio Aušrytei!  Mūsų mamis pasportavus ir išsigarinus pašildė mums puikią vakarienę ir iš šaldytuvo ištraukė skaniausią vaisių tortą.  Mes su Nagliu, tuo tarpu, jau buvom suspėję nusipirkt tuziną saldžių barankų.  Bendrai šitas visas savaitgalis buvo cukrum perpildytas.  Ilgiausių metų!

Po vakarienės dar buvo likę pora valandų iki parko po stogu uždarymo, tai Naglis neketino jų veltui eikvoti ir nusivedė iš paskos visą šeimą.  Suspėjom dar ir lauko parke vieną kartą nusileist labiausiai Nagliui patikusia čiuožykla, Swahili Swirl.  Deja, vos pradėjęs leistis mažasis nuslydo nuo čiužinio ir gerokai susimušė galvą iš nugaros. Išlipus iš baseino paliko nemažas guzas ir kone 10 centimetrų raudonas dryžis viršugalvy.  Bet ledo kompresas ir pora  gerų žodžiu kaip mat išdžiovino ašarų upelį, žaizdas užlaižė ir nutrypsėjom į parką po stogu.  Ten pasiplaukiojom tinginių upe ir Naglis išnaudojo visas dvi valandas be sustojimo!

Kitą rytą, nieko nelaukę, papusryčiavom ir atgal į lauko vandens parką!  Oro prognozė plaukimui į salas buvo gan prasta – vėjai, bangos ir lietūs su perkūnija — taigi praleisti rytą iki pietų karštoj saulėj lekiant žemyn čiuožyklom link gaivinančio vandens išėjo visai gerai!  Šį kartą prie berniukų prisidėjo ir Aušrytė, kuriai net ir čuožinėjimas, atrodo, visai patiko.  Naglis paliko tėvus atskirai ir vos porą kartų su mama palenktyniavęs bei įrodęs savo pranašumą nuėjo savo keliais.  Mes iš aukštai jį karts nuo karto pamatydavom tinginių upėj, bet didžiają pusdienio dalį jis praleido visai savarankiškai dūkdamas vandenyje.

Deja, šita dalis baigės liūdnokai.  Įpusėjus popietei, Nagiuką sutikom apačioj visą apsiašarojusį.  Pasirodo, kad jis staiga apsisukęs susimušė veidais su kitu tokiu pačiu nenuorama kaip jis, ir užsigavo burną. Kol kas dar visi tvarkoj, dantukai dar žiba ... bet džiaugsmų diena tuo ir pasibaigė.  Gaila taip sakyt, bet mums suaugusiems tai visai į gerą išėjo.  Mat mes tikrai nenorėjom Naglio įkalbinėt iš šitos vandens palaimos išvažiuot.  Tikėjomės, kad pranašautos popietės audros mus iš parkų išstums, bet jos kažkodėl vėlavo.  Trečia valanda buvo labai geras laikas išvažiuot nes iki tikslo dar penkios valandos greitkelio!  Persirengėm, išsidžiovinom, atsisveikinom su dviem gražučiais tigriukais viešbučio priimamajam, sušokom į perkrautą Hondą ir toliau į šiaurę.

Išvažiuojant dar buvo pora minčių, kad suspėsim pasiekt Little Sand Bay prieplauką (man atrodo turėtų būt išplauka), bet kol sukorėm tuos kilometrus iki pietinio Superior ežero kranto jau buvo per vėlų!  Dar pernai grįždami namo nužiūrėjom Lake Superior Inn viešbutį Ashland ir žadėjom ten apsistoti.  Gražus iš išorės rąstinis pastatas prie pat Superior ežero kranto kiek į vakarus nuo pačio miesto.  Tai ten ir atsiradom apie 8-tą valandą vakare?  Su Nagliuku dar suspėjom išsimaudyt viešbučio nelauktai šaltam baseine ir į lovas.  Pranašautos audros taip ir neatėjo – kiek apmaudu, mat galėjom nakvoti savo saloje.  Vėjo taip pat nejautėm, bet mes buvo rytinėj pusiasalio pusėj, o vėtros pranažautos iš vakarų. Galbūt jos šėlo kažkur kitoj pusiasalio pusėj, kol mes taikiai snaudėm užuovėjoj.

Toliau ruošiamės kelionei

Artėjančių atostogų belaukdami, toliau intensyviai ruošiamės kelionei. Naglis labai atidžiai studijuoja Kalahari vandens parkus ir planuoja, kuriais vandens kriokliais leisis žemyn.

Aušra tramdo sava žalią laiviūkštį. Sekmadienį praėjom pirmuosius atviro vandens gelbėjimosi pratimus. Plaukai nesušlapo krentant iš laivės, bet iš baidarės į ežerą ir atgal manevrai praėjo sėkmingai!

Na o mažiausias keliauninkas besiruošdamas irklavimui padabino savo laivą ryklio dantim!

Pasiruošę!!!