Kunigaikščių Užeiga

Netoli mūsų, lietuviams patogioje vietoje (čia anot lietuvių televizijos) Harlem ir 63-ios gatvės sankryžoje atidarytas naujas lietuviškas restoranas. Smagiai pasivažinėję arkliukais ir gerokai išalkę šaltyje nusprendėm nuvažiuot ir pasistiprint riebiu lietuvišku maistu, kuris gerai apsaugo nuo šalčio ir kitų gamtos išdaigų. Vieta parinkta gan prastai: restoranas stovi kone tiesiai ant judrios Harlem gatvės ir rajonas aplinkui gan industrinis ir apleistas. Iš išorės pastas visiškai neikuo neypatingas ir, jeigu nebūtume tikslaus adreso žinoję, tikriausai būtume tik pravažiavę. Viduje visai kaskita: viskas įrangta tamsiu medžių ir sunkiais metalo dirbiniais. Skydai, vėzdai, mediniai kunigaikščių portretai, senosios Lietuvos šlovingi žemėlapiai, medinės būdos, didžiulės storo medžio kėdės, stalai bei suolai. Aplinka akiai tikrai graži. Bet įėjus tuojau pasijutom nejaukiai. Mat visai prie įėjimo yra baras ir rūkomoji dalis. Lietuviai, kaip žinia rūko kaip kaminai ir tuo pro duris į nosį trenkia baisus tabako kvapas. Akys taip pat neilgai džiaugėsi: prie pirmojo stalo sėdėjo skustagalvių būrys ir akiplėšiškai girtuoliavo. Stalas nusėtas tuščiomis dektinės taurėmis, berniukai svaidosi aplinkui įžuliais provokuojančiais žvilgsniais ieškodami prie ko prisikabint ir tikriausiai trokšdami sukelti muštynes. Vos suspėjome gauti stalą, šaunuolius išvežė policija šeimininkams paprašius. Gerai , kad po to reikalai pagerėjo: maistas labai labai geras, toliau nuo rūkorių atmosfera labai jauki, kiti lankytojai taip pat daug gražesni ir draugiškesni. Tęko maisto ilgokai palaukti kaip geriausiuose restoranuose, bet laukimas buvo vertas--viskas buvo labai skanu. Net Nagliukas įvertino!

Svečiai ir arkliukai

Šeštadienį Nagliukas nuo pat ryto laukė savo naujo draugo, John, apsilankymo. Jiedu labai gražiai sutaria ir net gaila pasidaro Rick, kai jie susieina tryse: Naglis ir John krykštauja iš džiaugsmo, o Rick paliktas vienas skaitinėja knygutes arba žiūrinėja žaisliukus. Besiruošdami susitikimui ryte nukirpom Nagliukui jau vešliai užaugusius plaukus. Naglis labai didžiavosi savo nauja išvaizda ir norėjo pasirodyt prieš draugus. Tikra pažanga, kadangi anksčiau būdavo labai sunku priprašyti, kad leistųsi kerpamas.

John su tėveliu Greg pasirodė apie 11:30. Aušra išvažiavo pirkti picos, kuri pasirodė esanti daug toliau negu manėme. Teko pasivažinėti beveik pusvalandį tik į vieną pusę! Tai bent pica--bet parvežta buvo labai skani. Nagliukas su John nieko nelaukę puolė dūkt ir dūko nesustodami visą pusdienį. Mes planavom juos vesti į DuPage Vaikų Muziejų, bet tiek smagiai jie pūkštavo namuose, kad persigalvojom ir pasilikom visi kartu. Šiek tiek vyno, šiek tiek alaus, skani pica ir pokalbis užtruko tol, kol sutemo.

Sekmadienį ėjom aplankyti arkliukus. Netoli mūsų namų yra Danada vadinamas žirgynas. Jie ten augina arkliukus, mokina jodinėti ir t.t. Paskaitėm, kad vienas arkliukas augintas ir treniruotas Danadoje yra laimėjęs netgi žymias Kentucky Derby lenktynes. Be konkurencijos -- tai svarbiausios Amerikos žirgų lenktynės. Nuėję tuojaus pamatėm aptvarą mustangams. Mustangai - tai laukiniai Amerikos arkliai, kurie išsivystė iš pabėgusių ar palseistų ir apleistų ristūnų, kuriuos į Ameriką atvežė ispanų kolonistai. Dar ir dabar Amerikos vakaruose laksto tikrų laukinių arklių bandos.

Bevaikščiodami sužinojom, kad galima pasivažinėti šieno vežime. Oras buvo šaltas, bet labai gražu ir saulėta. Kaip mat sutikom, kad pasivažinėjimas vežimu tai tikrai gera mintis. Nuskubėjom pirkti bilietukų, bet pasirodė, kad vežimas apgędo--lūžo kažkokia ašis. Nusprendėm palaukti, kol pataisys ir belaukdami pamaitinom arkliukus šienu. Aišku, pats entuziastiškiausias maitintojas buvo Nagliukas: jis net trim arkliam inirtingai nešiojo šieną sauja po saujos. Vienas iš arklių kitus vaikė, tai Nagliukui tęko vaikščioti aplinkui ir rūpintis, kad visi gautų pavalgyt.

Pagaliau pataisė vežimą ir susirinko apie 10 žmonių su vaikais pasivažinėjimui. Šalia arklidžių pastatytos pakylos, kurios skirtos tam, kad padėtų žmonėm užlipti ant arklio arba įkopti į vežimą. Kol sulaukėm vairuotojų, Nagliukas labai smagiai šokinėjo nuo tų pakylų. Susėdom ant kietai supakuotų šiadinių plytų ir pasileidom pasivažinėti po Danada parką. Parkas nuaugęs gražiais senais ąžuolais ir priklauso Naperville Parkų organizacijai: kitaip sakant, valdiška žemė ir priklauso visiem miestelio gyventojam. Pravažiavom ąžuolyną, išvažiavom į preriją, tada dar apsukom ratą ir grįžom atgal link arklidžių. Labai smagu!

Svečiuose pas John David

Šeštadienį lankėmės svečiuose pas John David jo mamos name. John gyvena maždaug 20 minučių beveik tiesiai į pietus nuo mūsų--vis dar Napreville. John tėvai išsiskyrę, bet labai draugiškai bendrauja ir net kalba, kad skyrybos galbūt buvo klaida. Vis sako, kad po poros metų gal net nebus išsiskyrę visai. Suaugusiems paruošė vaišių itališkos pastos su gyrbais ir virštuku. Aušra pagamino skanios užkandos iš traškučių, rūkytos lašišos ir krapų. Visiems labai patiko jos žuvis, nes krapų amerikonai nenaudoja ir tikriausiai net nežino, koks tas šviežio krapo skonis. Greg (John tėtis) labai ruošė pastą, bet kai atėjo laikas valgyt visi jau buvom gerokai vyno ir alaus pripumpę ir niekas net nepastebėjo, kad daug darbo buvo į tą patiekalą įdėta.

Mažieji nenuvylė. Pirma praminė kane žudiku, kadangi aš juos vis pasivaikydavau. Tada John atsinešė iš viršaus savo Spiderman rūbą ir manęs paprašė nedviprasmiškai: "Ar galėtum mane aprengti, kad galėčiau tada tave užmušti?" Suaugusiem tai sukėlė daug juoko, bet visumoje tai nelabai juokingas komentaras. Įpusėjus vakarienei, į apačią atlėkė visiškai plikas Naglis ir pagkėlęs aukštai rankas sušuko "Ta-Daa", bei parodė visą ką jam dievas ir tėvai yra davę. Čia dar ne galas: kai užlipom paskui Naglį į viršų pažiūrėt, kas ten darosi, pasirodė, kad visi trys vaikiukai buvo apsirengę tik Adomo kostiumėliais ir kaip trys beždžioniukai šokinėjo ant John mamytės lovos spiegdami tiek kiek galima.

Vakaras pasibaigė gan greitai, nes alkoholis padarė savo ir kai kuriem dalyviam nekaip pasijutus teko linksmybes nutraukti. Susitarėm sekmadienį susitikti ledo rūmuose, kur John lanko čiuožimo pamokas. Ten irgi pasirodymas nekoks: Naglis po kokių penkių minučių nuoširdžių pastangų pareiškė, kad jam čiuožimas nebeįdomus ir jis nebenori ant ledo kentėti. Vargšiukas visiškai nesusigaudė, kaip su tom pačiūžom reikia ant kojų laikytis. Bando eit, o pačiūža tik atgal slysta ir jis visiškai nesusigaudo, kaip reikia šiuo atveju laikyti lygsvarą. Ką gi, teks atidėti vėlesniam laikui, nes čiuožimas tai tikrai savotiškas judėjimo būdas. Užtai kita Nagliuko darželiokė vardu Rachel, įsitvėrus specialiai sukurtą rėmą lakstė ledu, kaip balerina. Mes jau ruošėmės pirkti bilietus į Olimpijadą už kokių 12 metų. Kai jau yra duotai, tai duota ir ta mergytė tikrai turi dovną.

Sekmadienį: pačiūžom ir užmigo pakeliui į kiną

TREASURE BOX

Nagliuko darželyje tokia sistema: jeigu vaikas dešimt kartų gauną gerą elgesio įvertinimą, po tų dešimties dienų jam atidaroma Lobių Skrynia, kurioje yra daug mažmožių. Bet turinys nesvarbu - daug svarbiau pats gavimas! Taigi, Nagliukas pasiekė devynis dar pirmadienį. Iki penktadienio nesugebėjo gaut dešimtosios žvaigždutės nes jam labai sunku su klausymu--vis yra svarbesnių dalykų negu auklėtojos žodis. Kartais jis dar ir savo bendraamžius apstumdo, tai pažymys už pagarbą draugam tai pat kartais kenčia. Bet šiandien pagaliau užsilipdė savo dešimtą lipduką į pažymių knygutę ir labai patenkintas apie 10 minučių knisosi lobyne. Pagliau išsitraukė mažytę mašinytę (tokią, kokių namie apie 100 turi) ir aplėkė visą kambarį kiekvienam grupiokui rodydamas savo turtus su didžiausiu pasididžiavimu. Sveikinam tave, Nagliuk, nes tu tikrai esi labai geras berniukas. Išdykęs kaip reikiant, bet geras!

Nagliukas seka knygnešių protėvių pėdom

Nagliukas tampa mokytu žmogiuku. Jau nuo pirmųjų gyvenimo metų jis pažįsta raides ir pavienius skaičius. Turi jiems savo pavadinimus: pavyzdžiui, raidė G vadinas Gū. L ir R dar labai sunkiai taria, bet prie sienos pristumtas, L ištaria. Kaip bus su R nežinia. Bet juk čia ne apie tai ... kalba apie raštingumą.

Taigi, aš Nagliukui ant popieriaus lapo parašiau jo vardą ir paprašiau, kad jis man tą vardą sudėtų iš kaladėlių. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jam buvo sunku: raides tai jis pažįsta, bet neikaip negalėjo sukoordinuoti, kad rašymas vyksta iš kairės į dešinę. Paėmė pirmąją raidę N ir labai greitai susirado antrąją A. Ir iš tos pusės žiūri ir iš kitos, bet vis AN, o ne NA išeina iš pirmųjų dviejų raidžių. Šiaip ne taip sudėjo NA. Susirado G ir vėl tas pats išeina GNA vietoj NAG. Parodžiau, kad reikia raides pridėti iš dešinės vos vieną kartą ir to užteko! Kaip mat surinko likusias raides ir sudėjo savo vardą. DAR! Taigi sumaišiau raides ir jis mane iš kambario išvarė norėjo - viską daryti pats vienas ir savarankiškai. Išėjau ir už poros sekundžią atvažiavo savo triračiu pranešt, kad jau padaryta. Naglėjau patikėti ir nuvariau patikrint, ar nėra klaidų. Grįžo visas švitintis: viskas tvarkoj, tiaty. Nueinu pažiūrėt ir tikrai: Naglis pats be jokios pagalbos parašė NAGLIS! Na gal nevisai, nes G raidė buvo pakrupus 90 laipsnių pagal laikrodžio rodyklę, bet kam tas gali rūpėti! Kambaryje grojo Gypsy Kings muzikai, tai mes su Nagliuku sušokom pergalės šokį. Po to dar porą kartų po to šokom, kol Nagliukas kando vis ilgesnius ir ilesnius žodžius. Vakrą vainikavo dar vienas pasiekimas: šį kartą nebe kopijavo, o parašė savo vardą iš atminties. Paslėpiau lapą, sudėjau jo vardą ir paprašiau atidžiai pasižiūrėt ir įsimint. Tada kaladėles sumaišiau ir jis vėl mane iš kambario išvarė. Ir vėl per greitai atėjo į virtuvę pranešt, kad jau baigta. Aš ir vėl labai skeptiškai į jo optimizmą ir dar kartą paprašiau patikrint. Nuvažiavo savo ištikimu triratuku, apsuko ratą tikriausiai net nesustojęs ir vėl išsišiepęs sako: Tiaty, jau padariau. Nueinu patikrint ogi šį kartą net ir G teisingu kampu padėta. Taigi, pasveikinkint visi: Nagliukas dabar jau raštingas žmogus!

Pagyvinti Veidai

Savaitė ir vėl pralėkė lyg savaitinis greitasis traukinys. Ryte mama Nagliuką į naująjį darželį, tiaty į darbą, mama iš paskos, tiaty namo ir pas Nagliuką vos pora minučių prieš durų užsidarymą, tada vakarienė ir jau septynios, o apie aštuntą ruošiamės į lovą. Taip penkias dienas per savaitę ir praleidžiam. Belieka tik savaitgaliai gyvenimu džiaugtis...

Penktadienį grįžom namo ir Nagliukas nusprendė, kad jau laikas jam pabendrauti su savo senojo darželio draugais. Tiesiai šviesiai priėjo prie manes ir paprašė paskambint Rick. Kaip tarė, taip ir padarė: pasigriebė telefoną ir su Rick prakalbėjo gal dešimt minučių. Kalbėjosi kaip senas jūrų vilkas, o juk buvo tai jo pirmas tikras telefoninis pokalbis! Būtų dar ir ilgiau kalbėjęs, bet mūsų namuose mobilus ryšys labai prastas. Rickui vis kartojo ir kartojo "You have to speak louder!" Tikriausiai kažkur yra metaliniai balkiai, kurie antenos signalą išblaško.

Sekmadienį Nagliukui šventė - apsilankė senas geras draugas Rick ir dar vienas išdykėlis vardu John. Abu atsivedė savo tėvus, tai mes suaugę darėms savo, o mažieji šėlo po namus nuo apačios iki viršaus. Šį kartą žaislai nuo antro aukšto laiptais nelijo, bet nuotykių nestigo. Visų pirma, trys vaikai daug geriau negu du. Naglis su Rick paskunis kelis kartus susiėję jau nebe labai gražiai bendravo: visokie zyzymai, mažos peštynės dėl žaisliukų, prastos nuotaikos ir taip toliau. Kai yra trečias vaikas, tai du iš trijų visuome sutaria. Trečias gali rodyt kaprizus, bet pamatęs, kaip gražiai ir smagiai kiti du žaidžia, trečiasis kaip mat pamiršta nuoskaudas ir skuba kuo daugiau vaišių nuo linksmybių stalo prisikimšt. Jiems mažyliams taip pat juk nelengva 10 valandų per dieną darželyje be tėvų praleisti.

Mums šešiems bevalgant vakarienę (atvyko Tick su Suzan ir Greg su Laura) staiga vaikai aptilo. Tyla gera byla tik suaugusių pasaulyje ? vaikų yprastinis stovis turi būti triukšmas ir dūkimas. Bet, nebuvo ašarų - tai reiškia sveiki ir viskas tvarkoje. Tada apačioj pasirodė jauniausias namų šeimininkas: visas veidas išdažytas flomasteriais! Rick ir John į apačią ateit neišdriso, nes tikriausiai žinojo, kokia laukia reakcija. Naglis atrodė gan baisiai, bet pasirodė, kad buvo nieko palyginus su tuo, kuris fomasterius ir veido paišymo meną atrado: John. Gerai, kad tėvų vakaras iki tol buvo smagus ? vaikiukai išsisuko be didesnių aukų. Pačiupau fotoaparatą ir užlėkiau laiptais į viršų pafotografuot: jie tuo tarpu ant mūsų didžiosios karališkosios lovos žaidė "Three little monkeys, Jumping on the bed, One fell off and bumped its head..." Tikraja ta žodžio prasme nėrėsi iš kailio kaip energija kuknkuliavo. Ačiū Tick ir Suzan, kad padėjo nuvalyti išdažytas sienas laiptinėj ir židinio kambary! Nuo sienų dažai nusivalė gan lengvai. Nagliuko antakiai dar juodavo iki ketvirtadienio, nors bandėm ir muilą ir spiritą ir tepalus visokiausius... Niekas nepadėjo: isigėrė į jauną odą kaip siurbėlė.

Aušrytės LSAT #2

Čia tikriausiai didžiulė paslaptis ir aš galiu gaut už šitą paplatinimą velnių, bet skubu pranešt, kad Aušrytė išsilaikė teisės mokyklos egzaminą dar vieną kartą. Visi prisiminkint apie tai savo mintyse ir palaikykit pirštus sukryžiavę, kad jai šį sykį gerai pasisektų. SĖKMĖS!!!