Veiklus šeštadienis

Šiandien - turininga diena. Iš pat ryto išdundėjom į IKEA. Pagaliau suspėjom 99 centų pusryčių paragaut, bet tiek jie ir tebuvo verti, kiaušinienė kieta, bulvės ištižę, blynai be skonio ... kaip sako amerikonai: kiek moka, tiek ir šoka. Nagliukas, tuo tarpu, vėl pasiliko parduotuvės mini darželyje. Valgis jam nebuvo labai aktualus, kadangi ryte tėveliams besiruošiant jis susirado kepamojo šokolado trupinių maišelį ir, prieš mamai jį pagaunant, jis tą maišelį gerokai aptuštino.

Buvo ir kita apsilankymo priežastis: ieškojom kaimynų berniukui dovanos. Nagliuko būsimas draugas Jackson sulaukė 2-jų metukų ir mus pakvietė į baliuką. Metų skirtumas tarp Nagliuko ir Jackson per didelis ir jie nelbai bendrauja, bet laikui bėgant skirtumas mažės ir jie tikriausiai susidraugaus. Gimtadienis buvo tikram klojime. Apygardos valdžia (park district, angl.) turi įvairių patalpų visuomeniniam renginiam ir šis klojimas tai tik vienas pavyzdys kaip jie stengiasi suderinti istoriją su kasdininiais poreikiais. Gimtadienio kaltininko mamytės pusseserė -profeseonali vaikų linksmintoja. Ji pravedė mažyliams programą ir jie smagiai šoko, grojo, bei dainavo gerą pusvalandį. Tada maistas. Po to Amerikoniška tradicija: dovanos vaikučiams, kurie atėjo į baliuką. Gan atvirkščiai atrodo nes gimtadienis tai juk tik vieno iš jų, bet labai smagu mažyliams. Vėl sutikom visus kaimynus. Šalia mūsų gyvenantieji gruodžio 3-ią susilaukė sūnaus Alexander. Už kelių durų gyvenantys laukia dukrytės balandžio mėnesį. Iš kitos pusės kaimynai ruošiasi išsikraustyt iš savo namo porai mėnesiu ir tuo metu kone visą namą griaut ir iš pagrindų jį perstatyt bei padidint. Jie turi tris vaikus ir gyvena trijų miegamųjų name: gal ir reikia šiek tiek didesnio.

Baliukas buvo visai smagus, paplepėjom pasibendravoms, pasidžiaugėm programėle ir net torą spėjom atpjaut. O tortas tortas! Ne iš vidaus, bet iš išorės. Nagliuko draugas, kaip ir pats Nagliukas, yra didžiulis mašinų gerbėjas! Jo gimtadienio tema mama parinko statybas. Taigi visur buvo prikabinta ženklų, vaikai mūvėjo statybinius šalmus ir tortas buvo išpuoštas Bob the Builder motyvais. Ant paviršiaus padaryta sankryža, keli traktoriai, iš suktų vaflių padaryti rąstai, ai ai ai...

Bet mes su vaikuliu per ilgai džiaugtis negalėjom, nes laukė kiti nuotykiai. Nagliukui suorganizavom bilietus į ledo teatrą. Disney Magic Kindom čiuožėjai į Čikagą atvežė The Incredibles pasirodymą. Nagliukas, kaip žinia, didžiulis Incredibles gerbėjas, tai jis jau seniai laukė šios dienos. Ir laukė neveltui! Allstate Arena pamatė visus filmukų herojus: Mickey su Minnie, Mauglis, Donald, Pluto, Goofy, peliukai, Pelenė, Snieguolė ir dar daug daug kitų veikėjų. Svarbiausi, aišku, buvo Incredibles šeima, jų draugas Frozone ir jų didžiausias priešas Syndrome su robotu Omnidroid. Piktasis niekdarys Syndrome pagrobė Mickey ir Minnie. Incredibles su Frozone turėjo gelbėti visą Disney stebūklinąją karalystę ir ją labai šauniai išgelbėjo, o Naglis padėjo! Mat visi dalyvavę mažyliai gavo po apyrankę su labai ypatingais lazeriais bei kitokiais mygtukais. Pasirodymo režisieriai labai gudriai įvėlė žiūrovus į Peliuko Mikio bei jo draugės Minnie gelbėjimą. Ot tai Naglis mygavo tuos mygtukus! Ir, aišku, čia Amerika, tai neapsėjo be pirkinių: Mažutukas įsigijo Frozone akinius! Tikrai įspūdingas renginys.

Tikros žiemos sniegas

Prieš savataigalį gražiai pasnigo. Viskas aplinkui balta balta, kur dairais... Sniegas lengvutis ir purus, kadangi snigo, kai temperatūra aukščiau nulio. Pasekoje, medžiai aplipę sniegu ir šakos didžiulės didžiulės - tikriausiai po gerus du ar net tris centimetrus sniego ant kiekvienos. Labai gražu - viskas kaip pasakoj, net šviečia. Bet geriausia tai juk toks dalykas, kad sniegučio nemažai privaryta ir galima nuo kalno rogutėmis pasileisti. Nukasę sniegus nuo privažiavimo prie mūsų namų, taip ir padarėm su Nagliuku. Palikom mamą toliau ruoštis jos karjeros tęsimui ir pasišovę rogutes į mašinos bagažinę pasileidom ieškoti kalnų.

Keli stukso visai šalia mūsų namų, bet bevaikščiodami po parkus matėm ir didesnių. Patraukėm tiesiai link aukščiausios DuPage apskrities vietos. Deja, kaip ir prie mamo paskutinių namų Vilniaus Fabijoniškėse, aukščiausias kalnas pasirodo šiukšlynas! Ne tikras ir ne veikiantis, bet kadaise supiltas ir dabar jau palaidotas po gausios žalumos paklode. Kai ant viršaus dar paberta balto sniegelio, tikrai greitai pasimirštas, kas čia po kojom. Tik kartais vėjas atneša su niekuo nesumaišomą metano kvapą ir tas nemaloniai primena kas yra kas. Bet kam gi tai rūpi, kai gali lėkti kalnu žemyn ir nė vienos kitos minties galvoje nepuoselėji...

Kalną valdo savivadybė ir saugo. Nežinia ką: ar kalną ar tuos, kurie tuo kalnu naudojasi. Bet kokiu atveju su rogutėm važiuoti neleido. Teko išsinuomoti didžiulę sunkvežimio padangą ir važinėti joje. Nagliukas buvo tikras didvyris: jis į statų ir gan ilgą maždaug 100 metrų kalną ne tik kad lipo pats, bet dar ir tiatį tempte tempė ir skatino bėgti! Tai šaunuolis stiprus mūsų vyturiukas. Deja, su organizacija ateina ir eilės. Pirmą kartą užlipę laukėm neilgai ir pasileidom į apačią po kokių 5 minučių. Nagliukui iš pradžių buvo kiek neramu, bet aš jam pasakiau, kad man nebaisu, jeigi jis su manim kartu važiuos, tai jis nusprendė, kad ir jam nebaisu, jeigu aš važiuoju kartu. Pasileidom žemyn! Iš pradžių lėtai, po to vis greičiau ir greičiau. Nagaliukas tylus. Į veidą tikšta smulkus sniegelis. Mažajam tai juk pirmas kartas - aš nemanau, kad jis prisimena kaip mes čiuožinėjom prie namų pernai per pūgą. Jis tada gerokai išsigando ir namo parnešiau verkiantį. Gerai, kad kalnas buvo tik už kampo.

Taigi, nusileidom pirmą kartą nuo kalno ir tik sustojus pakalnėj ir į tiatį pasižiūrėjus bei įsitikinus, kad viskas tvarkoj, Nagliukas nusprendė, kad jam nuo kalno leistis labai labai patiko. "Do that again!" - sukrykštė ir nusitvėręs tiatį už rankos vėl tempė aukštyn į kalną. Užlipom aplenkę daugiau nė vieną lipantį. Deja, kalno viršūnėje šį kartą jau buvo nemažai žmonių. Laukėm eilėje jau apie 15 minučių. Oras geras, vaizdai aplinkui nuostabūs, sniego pilna (Nagliukas įniko valgyti sniegą apsimesdamas, kad tai ledai), tai ko gi daugiau ir norėti. Nusileidom dar sykį. Tada Nagliukas pareiškė, kad nori savo padangos: ateit, tiatį važiuok viena, o aš kita pats vienas. Mintis šiek tiek neraminanti, bet tuo pačiu ir smagu gali būt. Susiradom mažiuką kalniuką ir išbandėm, ar mintis veiks. Deja, man atrodė, kad nelabai išeis dėl daugelio priežasčių. Visų pirma labai jau mažas tas mūsų pipriukas Nagliukas, o sunkvežimio padangos skylė labai jau didelė. Nei ant nugaros, nei ant pilvo Nagliukas tvirtai negalėjo ant tos padangos įsitvritinti. Antra, labai jau lengvutis tas mūsų pipiriukas - lėkdami nuo kalno labai daug vaikų sustoja nes neužtenka svorio ir trintis nugali žemės trauką. Tai pasienkinom savo mažaja kalva, nuo kurios teko jį nustumti gal dešimt kartų ir vėl lipom į didyjį kalną. Nagliukas vis dar strykinėjo, kaip jaunas ožiukas - jau seniai atėjęs jo pogūlio metas, bet energijos galo nematyt.

O eilės viršuje vis ilgyn ir ilgyn. Gaila, nes oras labai gražus ir lėkti žemyn padanga labai smagu. Nusileidom dar porą kartų, pasivažinėjom mažiukais kalniukais, pasišildėm prie paklanėje sukrauto laužo ir patraukėm namo. Oi kad valgė Nagliukas pargrįžęs, o kad miegučių darė po to! Tikrai smagu ir sveika.


SEKMADIENĮ, kaip ir kas savaitę, Nagliukas keliauja su mamyte į vaikų muziejų. Po pietų pogūlio bandėm nueiti į filmą apie vaiką burtininką Harry Potter, bet negavom bilietų. Tai bent netikėta buvo padėtis: filmas išleistas jau prieš du mėnesius, o eilės didžiausios ir negavom įeit! Ai ai ai. Kur gi kitur, pasičiupom mamą ir važiavom į namuo apyvokos parduotuves iškoti minčių naujai virtuvei ir galiausiai atsidūrėm Nagliuko mėgiamiausioj Disney Store. Ten, po ilgos ir sekinančios paieškos pagaliau išsirinko sau Power Rangers durklą, telefoną ir dar kažkokį tai prietaisą, kurio nei pavadinimo, nei paskirties įvardinti negaliu. Tik jam pačiam suprantamas komplektas.

Apsipirkt ir pasivaikščiot

Gali skambėti keistai, bet Amerikoje komercija labai greitai tampa gyvenimo būdu net ir mums prie to nepratusiems. Konkretus pavyzdys -- praėjęs savaitgalis. Šeštadienio rytą atsikėlėm ir už langų išvydom nuostabų pavasario rytą! Taip, nors kalendorius rodo patį žiemos įkarštį (na, gal tiksliau įšaltį), lauke šviečia saulutė, sniego jau porą savaičių nematyt, o temperatųra tikrai labiau pavasarį primena. Kurią dieną pakilo net virš 10 laipsnių celcijaus. Ką gi jauna energinga šeima veiksim? Ogi eime į parduotuvę!

Kaip tarėm taip ir padarėm--susipakavom Nagliką ir patraukėm į IKEA. IKEA tai švediška parduotuvė, kurioje parduoda baldus ir kitokia namų įrangą. Mus ten patraukė ne prekės, o maistas, mat jie žada pusryčius už 99 centus. Deja, į pusryčius pavėlavom, tai prisėjo valgyti pietus. Ale ot tai skirtumas nuo tikrų amerikietiškų resotranų: porcijos tikrai ne arkliam, o normaliem žmonėm. Nagliukas, tuo tarpu, smagiai šėlo paliktas vaikų priežiūros skyriuje. Ten, atvažiavus apsipirkti, galima palikti vaikiukus. Kažkas tikriausiai apskaičiavo, kad vaikai daugiau maišo pirktis negu iš tikro perka visokius niekus. Man atdoro, kad daugumoje parduotuvių yra atvirkščiai--lentynose pilna saldumynų ir kvailiausių bei pigiausių žaisliukų, kuriuos mažieji komersantai labai staigiai iš tėvų išsiprašo. Kas būta ko nebūta, o parduotuvėj praleidom apie 3 valdnas ir išleidom pakankamai pinigų... Nagliukui, kaip visada, nuskilo -- nupirkom mažą konstruktorių, kur galima sukinėti visokius varžtukus ir gaminti motociklus, lėktuviukus ir t.t.


PELKĖ

Sekmadienį tikriausiai jautėmės kalti ir išsiruošėm pasivaikščiot po McKee pelkyną. Kaip jau minėjau, Du Page county yra paskirus gan nemažai žemių parkam ir draustiniam. McKee pelkynas -- vienas iš jų. Tai tikrai nemenkas žemės plotas, kuriame aplink kelių kvadratinių kilometrų dydžio pelkę yra nutiesti keliukai pasivaikščiojimui ir dviračių kelionėms. Aplink visą pelkę apeit išeina geri 4 ar net 5 kilometrai. Kelias pasirodė daug ilgesnis negu tikėjomės. Nagliukas lakstė pirmą kelio valandą, bet ilgainiui jo jėgos arba kantrybė pasiekė ribas--kiek gi galima žole ir medžiais žavėtis 3-jeto metuku berniukui. Šį kartą apie jokius baubus pasakom nebepatikėjo ir vaikytis gryną orą ilgai neišlaikė. Bet, pabuvom lauke apie 3 valandas ir tai tikrai daug geriau negu žiūrėti filmukus namuose ir bambą vartyt!

Naujas Darželis

Naujas puslapis Nagliuko gyvenime -- nuo šio pirmadienio pereina į naują darželį, kuris vadinasi "Kid's Kampus". Anot Nagliuko futbolo trenerio, tai labiausiai akademine linkme pažengęs darželis Naperville. Tas treneris jų labai daug aplankęs, kadangi jis stengiasi ten parduoti savo paslaugas. Kiek matė, sakė kad pats pažangiausias.

Nagliukas jau prieš dvi savaites ten praleido vieną dieną ir jos pasekoje pats padarė sprendimą, kad nori eiti į naują mokyklėlę, o ne seną. Labai gaila palikti draugus senojoje, bet ten prasidėjo nesantaikos su pagrindine mokytoja. Nagliukas porą kartų per savaitę buvo baudžiamas už tai, kad jis per daug lakstė. Na koks gi berniukas tokiam amžiui nelaksto! Prasidėjo kaprizai ir kova kas ką. Mums pasirodė, kad ta mokytoja norėjo parodyti savo viršumą ir dėl to mažutuką pradėjo spausti. Kaip žinia, kartais taip atsitinka, kad suaugę savo asmenines bėdas iškrauna ant bejėgių. Nežinia, ar taip yra šiuo atveju, bet geriau galimas bėdas pašalingi prieš joms subujojant...

Pirmąją dieną Nagliukas buvo tikras pažangiukas! Gavo penketukus iš visų vertinimo padalinių: mandagus, paslaugus, ramus pogulio metu, švarus ir tvarkingas, klausė mokytojų ir prisilakė etiketo prie valgomojo stalo. Gavo lipduką į savo sąsiuvinuką. Daug papasakoti apie pirmąją dieną pats negalėjo, bet tikriausiai taip ir turi būti, nes jis juk naujų įspūdžių prisisiurbęs kaip kempinė. Daugiau galėsim pasakyti gal po savaitės ar panašiai. O tuo tarpu -- tegyvuoja ramybė, draugystė ir visuomet geras ūpas.

Drakono medžioklė

Štai po naujųjų, dar negrįžę į darbus ir darželius nusprendėm pasivaikščiot po vietinius miškus. Kam smagiausia? Ogi Nagliukui? Jis dabar labai pradėjo visokiausius dalykus išsigalvoti--labai dažnai naudoja žodį "pretend" arba lietuviškai "apsimest" ar "įsivaizduot". Taigi, šito pasivaikščiojimo metu jis išsigalvojo, kad miške gyvena kažin ten koks drakonas. Nelabai baisus, gan geras. Tai visą pasivaikščiojimą ir praleidom ieškodami jo pėdsakų ir bėgiodami pirmyn ir atgal paskui tą netikrą drakoną.

O parkai mūsų kaimynystėj tai ir gražūs ir dažni. Čia ko gero pati geriausia dalis gyvenimo priemiesčiuose--toliau nuo miesto ir arčiau gamtos. Gamtos ypatingos tai čia nėra nes tikrasis Illinois peizažas tai prerija, bet auga medžiai, gausiai želia žolė, karts nuo karto tai upelis tai ežeriukas pasitaiko - tai ko daugiau ir norėt. Žiemos orai kiek atsileido, tai praleidom geras porą valandų pėduodami apledėjusiais takeliais po giraitę.