O dabar, kad jau šiek tiek atlikom sielos apsivalymo darbus, laikas ir kūniškai pasidžiaugti baltuoju stebuklu. Sekamadienį po Kalėdų Nagliuką aplankė jo senas bičiulis Jack su jaunesniuoju broliuku Joe-Joe. Pasisukę namuose, apsiuostę aplink gausias Naglio dovanas, vaikučiai užsimanė važiuot rogutėmis. Važiuojam.
Šalia mūsų yra šioks toks miškelis--daugiau negu parkas, bet ne visai pilnas draustinis (angliškai vadinasi forest preserve). Vadinasi Blackvvell. Šalia Sidabro ežero užpiltas šiukšlių kalnas. Šiek tiek simboliškai primena baltąjį sniegą, kuris dengia žemiškuosius mūsų nepriteklius--žalia žolė dabar slepia buvusį sąvartyną.
Kas jis bebūtų, dabar tai yra aukščiausia vieta visoj DuPage apskrityje. DuPage gamtosaugininkai ten nuomoja sunkvežimių padangas (tikriausiai tų pačių, kurie čia tas šiukšles ir suvežė) bei leidžia visiems kas nori čiuožt žemyn nuo savartyno. Tai mes penkiese ir nuvažiavom šią giedrą ir šaltą baltą popietę ten pasismagint.
Taigi mes greit sušokom atgal į mašiną ir nuvažiavę į kitą Sidabraežerio pusę iš bažinės išsitraukėm savo rogutes. Ežero krantai statūs ir sniego netrūksta. Pasibarstėm šiek tiek daugiau sniego, kad ant ledo krentant būtų sėdmenims minkščiau ir taip praleidom porą valandų lėkdami žemyn ir klykdami iš džiaugsmo! Ačiū Aušrai, kuri pasiiaukojo ir nevažinėjusi vis spaudė fotoaparato mygtukus. Iš ten ir ateina šitie gražūs vaizdai...
Čia likusios nuotraukos ...
